Punsko vikarą Povilą Slaminį kalbina Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė
Prasideda advento laikotarpis. Kas tai per laikotarpis, kuo jis ypatingas?
Šiandienos pasaulyje, kuris paveiktas globalizacijos ir ekonominių niuansų, adventinis laikotarpis patiria tam tikrus iššūkius. Dauguma žmonių stačia galva neria į kalėdinį šurmulį: mina prekybos centrų slenksčius – perka dovanas, puošia namus ir visai kitaip ruošiasi šventėms. Nesakau, kad tai yra blogai. Bet savo esme adventas nėra vien išorinis pasidabinimas šventėms. Manyčiau, kad viskas turėtų prasidėti kitaip. Evangelija šioje vietoje taip pat daug ką pasako. Pirmiausia ji kviečia budėjimui – maldai ir artimo meilei, ir konkrečiam veiksmui, tai yra atsivertimui. Adventas tai yra santykio su Dievu ir artimu atnaujinimas: senojo „aš“ palikimui. Tuo tarpu Bažnyčia per Dievo žodžio liturgiją kalba apie Paruziją (antrąjį mūsų Viešpaties atėjimą) ir išrinktosios tautos vedimą prie Dievo, tapusio žmogumi. Taigi esame nuosekliai vedami prie šv. Kalėdų įvykio. Toks vedimas pasižymi Dievo malone ir asmeninėmis pastangomis keisti savo mąstymą, ir tai yra svarbiausia. Adventas ir jo laikotarpis – tai konkretus judesys link Dievo ir artimo.
Kokia jo istorija?
Žodis „adventas“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio adventus, reiškiančio „atėjimą“. Šiuo žodžiu buvo verčiamas graikiškasis parousia. Mokslininkai mano, kad 4–5 amžiuje Ispanijoje ir Galijoje advento laikotarpis buvo skirtas pasiruošti naujų krikščionių krikštui, paprastai priimamam sausio mėnesį, minint Epifanijos dieną, kai švenčiamas Dievo įsikūnijimas, simboliniu trijų Išminčių apsilankymu pas Kūdikį Jėzų; Jo krikštas Jordano upėje ir pirmasis stebuklas Kanos mieste. Šiuo pasiruošimo laiku krikščionys praleisdavo 40 dienų atgailaudami, melsdamiesi ir pasninkaudami – šventės ištakose adventas mažai kuo buvo susijęs su Kalėdomis.
Šeštame amžiuje Romos krikščionys susiejo adventą su Kristaus atėjimu. Tačiau jie turėjo galvoje ne pirmąjį jo „atėjimą“ Betliejaus ėdžiose, o antrąjį – dangaus debesyse, kaip pasaulio teisėjo. Tik viduramžiais advento laikotarpis buvo aiškiai siejamas su pirmuoju Kristaus atėjimu per Kalėdas.
Ar Jūs, atvykę į Punską, pastebėjote, kad čia tradicijos kažkiek kitokios nei Lietuvoje?
Yra gražių, su adventu susijusių tradicijų. Pamenu, kai buvau mažesnis, tai mūsų šeima advento sekmadieniais važiuodavo į ankstyvesnes šv. Mišias. Rarotų žvakė būdavo statoma ne prie adventinio vainiko, o ant didžiojo altoriaus. Visados laukdavau, kol zakristijonas uždegs, nes pamatydavau tik jo ranką ir degančią žvakę. Gražus prisiminimas, kuris man asmeniškai siejasi su Švenčiausiosios Mergelės Marijos valandomis. Pamenu, kai mama jas giedodavo: tą daro ir dabar. Aš niekuomet nesulaukdavau pabaigos ir užmigdavau ant jos kelių klausydamasis mamytės giedojimo. Tai labai įsirėžė į mano tikėjimo patirtį. Dabar būdamas ir tarnaudamas Punske, tas Švč. Mergelės Marijos valandėles girdėdamas, pasijuntu tarsi sėdėdamas mamai ant kelių.
Ko adventas mus moko? Kokia jo reikšmė šiais laikais?
Dabar advento laikas trunka keturias savaites iki Kalėdų. Anuomet nauji krikščionių metai prasidėdavo 12 dienų Kalėdų laiko šventimu, kuris truko nuo Kūčių dienos iki Trijų Karalių, arba Kristaus Apsireiškimo šventės sausio 6-ąją. (Adventas kasmet prasideda sekmadienį tarp lapkričio 27 ir gruodžio 3 d.).
Adventas simbolizuoja Bažnyčios situaciją šiomis „paskutinėmis dienomis“ (Apd 2, 17; Žyd 1, 2), kai Dievo tauta laukia šlovingo Kristaus sugrįžimo ir jo amžinos karalystės įkūrimo. Bažnyčios situacija primena Izraelio padėtį Senojo Testamento istorijos pabaigoje: tremtis, laukimas ir viltis, maldingai laukiant Mesijo pasirodymo. Izraelis atsigręžia į praeityje Dievo jo labui nuveiktus nuostabius darbus – išvadavimą iš Egipto vergovės ir tuo remdamasis vėl šaukiasi Dievo pagalbos.
Lygiai taip pat Bažnyčia advento laiku atsigręžia į Kristaus atėjimą, švęsdama jį, o kartu žvelgdama pirmyn nekantriai laukia Kristaus karalystės atėjimo, kai Jis sugrįš pas savo žmones. Šioje šviesoje senovinė advento giesmė „Veni, Veni Emmanuel“ tobulai atspindi adventinį Bažnyčios šauksmą:
Ateik, ateik, Emanueli ir išvaduoki Izraelį.
Tremty jis rauda skausmuose širdies ir laukia, kol Dievo Sūnus ateis.
Giedok! Giedok! Emanueli, ateik, išlaisvink Izraelį.
Izraelis giedojo šią giesmę laukdamas pirmojo Kristaus atėjimo, Bažnyčia šią giesmę gieda prisimindama tą pirmąjį atėjimą ir laukdama Jo antrojo atėjimo ateityje. Taigi išrinktosios tautos patirtis yra labai panaši į mūsų. Išrinktoji tauta išgyveno vergystę laukdama Mesijo, tuo tarpu mes ir dabartinė visuomenė išgyvena vergystę, bet tik kitomis formomis. Vienaip ar kitaip, mes kiekvienas esame visada laukiantys. Gal kartais patys susimaišome, ko laukiame, tai Bažnyčia, kaip motina, mums primena, ko mes iš tikro turėtume laukti – Mesijo užgimimo mūsų santykiuose.
Kuo šis laikotarpis svarbus Jums pačiam?
Man adventas kaip pamoka. Šioje pamokoje mokausi dviejų dalykų. Pirmiausia mokausi kuo plačiau atmerkti akis, kad galėčiau pamatyti kitą – šalia esantį. Taip pat šioje pamokoje mokausi vis labiau atverti ausis – kažkokiu būdu jas padidinti, kad geriau girdėčiau tai, ką man kužda Viešpats per sąžinę. Kartais šioji pamoka užtrunka ilgiau, bet ji turi tęstinį pobūdį.
Vyresniems adventas yra gerai suprantamas, o kaip apie jį papasakoti vaikams? Ką jiems yra svarbu suprasti apie šį laikotarpį?
Geras klausimas. Negaliu pateikti šabloninio atsakymo, nes jis netiks, nes kiekvienas vaikelis yra unikalus su konkrečia šeimos patirtimi. Tik asmeniniame santykyje gali kalbėti, kas yra kas, tarp jų ir kas yra adventas. Pirmiausia reikalingas pažinimas. Reikia nusileisti iš savo teisuoliškumo į to mažo vaikelio pasaulį… Atsakymo nepateiksiu.
Ko palinkėtumėte mūsų žmonėms prasidėjus adventui?
Būti atviriems išeinant iš savo komforto zonos. Naujai atrasti paprastumo grožį santykyje su Dievu, artimu, savimi ir pasauliu. Galbūt tada šv. Kalėdos galės įvykti pavasarį, vasarą ar rudenį…
