Spalio 11-osios vidudienį šv. Mišių aukoje Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje prisimintas vyskupas Juozas Žemaitis (MIC). Ilgametis Vilkaviškio vyskupijos ganytojas (1989–2002 m.), sulaukęs 95-erių metų amžiaus, 2021-ųjų spalio 5 dieną iškeliavo pas Viešpatį.
Ganytojas jau tik iš portretinės nuotraukos, tik su jam būdinga šypsena ir geru giliu žvilgsniu pasitiko įeinančius į šventovę, kurioje tarnavo didelę gyvenimo dalį.
„Tegul nuoširdi malda ir vyskupo J. Žemaičio prisiminimas sušildo ir mūsų sielas. Laikas bėga labai greitai. Liūdna susibūrimo proga, bet teikianti amžinybės gyvenimo viltį, kuria, tikime, bus apdovanotas vyskupas Juozas“,– sveikindamas į baziliką susirinkusius vyskupus, kunigus, pašvęstojo gyvenimo brolius ir seseris bei tikinčiuosius sakė Vilkaviškio vyskupas JE Rimantas Norvila ir pakvietė šv. Mišioms vadovauti kardinolą Sigitą Tamkevičių, kuriam teko daug bendrauti su vyskupu J. Žemaičiu. Drauge meldėsi Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, vyskupai emeritai Jonas Kauneckas (Panevėžys), Juozas Matulaitis (Kaišiadorys), beveik pusšimtis Vilkaviškio vyskupijos kunigų.
Dvasininkų sugiedotos gedulinės psalmės, choristų skambios giesmės, sustiprintos solisto baritono Povilo Padleckio, raiškūs Šv. Rašto skaitovų balsai, taip pat ir kiekvieno atėjusiojo asmeninė malda plaukė į aukštybes kaip padėka Viešpačiui už a. a. vyskupą J. Žemaitį, meldžiant jam gailestingumo.
Po šv. Mišių kunigai ir tikintieji sustojo maldai prie vyskupo J. Žemaičio kapo bazilikos šventoriuje. Antkapinį paminklą pašventino vyskupas emeritas Juozas Matulaitis.
Homiliją pasakė vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, kuris prieš 30 metų (1992 05 31) šitoje pačioje bazilikoje vyskupo J. Žemaičio buvo pašvęstas kunigystei. Nerdamas į skaitytos Evangelijos ištraukos gylį, jis pastebėjo, kad kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir pas Viešpatį gyvenantis vyskupas J. Žemaitis prisimintinas kaip Dievo paveikslas. Jis, kaip žmogus, apdovanotas įvairiomis Dievo dovanomis, kurios per jį pasiekė ir mus, vienaip ar kitaip palietė mūsų gyvenimus, patyrėme tam tikras pamokas.
„Prisiminimuose matome jo besišypsantį veidą, girdime jo kalbos būdą ir niekieno neįstengtą iš jo atimti zanavykišką tarseną. O tai man liudija: žmogus priima savo tapatybę su savo privalumais ir savo ribotumais“, – dalijosi pamokslininkas. Pasak jo, ribotumų turime visi, bet velionio vyskupo pavyzdys rodo, kaip nereikia savęs sureikšminti, bet su pasitikėjimu Dievu daryti nuoširdžiai tai, ką sugebi. Vyskupas visur dirbo kaip uolus Viešpaties vynuogyno darbininkas: vikaras, klebonas, dekanas, vyskupo tarnystėje.
Pamokslininkas akcentavo, kad per vyskupą J. Žemaitį gavęs šventimus per jį iš Viešpaties gavo kunigystės dovanos supratimą. Kunigystė J. Žemaičio tarnystėje visada buvo svarbiausia. Jau tapęs emeritu, net po išvykų, atlaidų ar renginių neidavo ilsėtis, o skubėdavo į baziliką klausytis išpažinčių, aukoti mišių.
Ne dėl to, kad nebuvo kas pakeičia, bet jam buvo svarbu kaip kunigui tarnauti žmonėms. Jis brangino savo kaip kunigo misiją: išklausyti žmogų ir Dievo vardu suteikti nuodėmių atleidimą, kadangi žmogų išklausyti gali ir kitas žmogus, tačiau tik kunigui duota teisė atleisti Dievo vardu. Vyskupas A. Poniškaitis kunigus kvietė branginti šią dovaną ir būti Dievo meile trykštančiais šaltiniais. Anot jo, vyskupas J. Žemaitis turįs panašumo į šiądien liturgijoje minimą Popiežių Joną XXIII dėl paprastumo, atsakomybės, domėjimosi bažnyčios reikalais, vyskupija, kunigais, vienuoliais, pasauliečiais.
Paminklas ant vyskupo J. Žemaičio kapo baigtas sumontuoti rugsėjo 30 dieną bazilikos klebono Giedraus Bakūno rūpesčiu. Jo iniciatyva parinktą formos idėją suprojektavo architektas Zigmas Brazauskas. Paminklo gamybos ir montavimo darbus atsakingai atliko Vidiškių (Ukmergės raj.) UAB „Akmenora“ meistrai, vadovaujami Alvydo Pučinsko.
Profesionaliai akmens luituose iškaltas sudėtingos konfigūracijos sumanymas šventoriuje pratęsė palaidotų marijonų eilę. Vyskupo Juozo Žemaičio amžinojo poilsio vieta yra greta dar dabartinės kartos atmintyje gyvų marijonų arkivyskupo Liudviko Povilonio (1910– 1990) ir marijonų vienuolijos generolo kun. Vincento Senkaus (1840–1911) kapų.
