Ar paprasta yra pasistatyti nuosavą namą? Taip, jeigu turime pakankamai pinigų, jeigu jį stato ir visus darbus atlieka užsakyta statybos įmonė, samdomi meistrai, interjero dizaineriai. Atrodytų, tai jokia filosofija ar problema: prižiūrėti darbus, statybinių medžiagų tiekimą, darbininkus. Juolab, jei yra dar kur gyventi, tuomet statyba vyksta savo ritmu, o į naują būstą kraustomasi tik tada, kai jis visiškai paruoštas apsigyventi. Tačiau gyvenime būna situacijų, kai priimami gana drąsūs ir rizikingi sprendimai, kurie pragmatiškai mąstančiam žmogui atrodo tiesiog pamišėliški. Taip nutinka tiems, kurie turi didelę svajonę, bet jos įgyvendinimui neturi pakankamai lėšų. Puikiai žinau ir suprantu tokius svajoklius, nes ši patirtis man nesvetima. Kažkada esu net parašiusi straipsnį „Ėmėm ir pastatėm namą“. Skamba lengvai ir nerūpestingai, tačiau, neturint atitinkamo finansinio užnugario ar kitos stiprios paramos, pats šio sumanymo įgyvendinimas siejosi su tam tikrais išsižadėjimais, griežtu darbo režimu, savitvarda, savidrausme, pasiaukojimu ir sunkiu darbu. Beje, jeigu tik turi didelę svajonę, jeigu labai nori pasiekti savo tikslą – gali įvykdyti dalykus, kurie realiai mąstančiam žmogui yra nesuvokiami. Todėl vietoj paskatinimo gali išgirsti dzūkišką: „kiba tau protas pasmaišė“.
Tai patvirtina mano ir mano vyro klasiokų, Donato ir Birutės Gudaičių, vienos svajonės istorija. Svajones pildyti niekada nėra per vėlu. Reikia tik drąsos ir ryžto, pasitikėjimo savo jėgomis ir pozityvios energijos. Pradžioje būna sunku, kartais net baisu, bet jei prieš akis, vaizduotėje, matai išsvajotą namą – nublunka nepatogumai, sunkumai. Kita vertus, tik juos patyręs, mokėdamas savo jėgų, sveikatos, nemiegotų naktų, nuovargio ir streso kainą, dar labiau įvertini tai, ką pasiekei.
Kažkas pasakys: ir kas čia nuostabaus pasistatyti namą? Galbūt nieko – jeigu neturi ką prarasti, išskyrus investuojamus pinigus, kurių, tarkim, netrūksta. O ar daug atsirastų tokių, kurie parduoda butą, išsikrausto į palapinę ir pradeda statyti namą? Nemanau…
Donatas ir Birutė beveik pusė amžiaus svajojo pasistatyti nuosavą namą – prie girios, ežero pakrantėje, kur viešpatauja ramybė, kur gali kvėpuoti tyru oru, kur girdisi tik paukščių čiulbėjimas arba tvyro tyla… Tokią laisvę pajusdavo tik tuomet, kai išvykdavo iš miesto ir savo daugiabučio į įsigytą sklypą Ročkų valsčiuje. Gudaičiai augino du sūnus, dirbo savo darbus, gyveno kasdienį gyvenimą mieste… Atėjo diena, kai abu sūnūs išskrido iš gimtojo lizdo į dar didesnius miestus. Tėvai pateko į naują realybę: butas ištuštėjo, o ilgai brendusi ir augusi jų galvose svajonė apie nuosavą namą tapo dar ryškesnė. Pagaliau jie nusprendė: dabar arba niekada!
Atsirado didelis noras veikti. Tačiau statybos negalėjo pradėti tuojau pat: nors sklypas jau laukė, reikėjo įsigyti namo projektą, gauti įvairius leidimus, susiieškoti meistrus, kurie padėtų atlikti sudėtingiausius ir sunkiausius darbus. Be to, visam šiam sumanymui reikėjo pinigų, o jų per daug nebuvo, tad teko priimti labai rimtą sprendimą – parduoti butą, kuriame tuomet gyveno. 2022 m. pavasarį butų kainos buvo ganėtinai geros, tad Donatas ir Birutė ryžosi šiam žingsniui ir, gavę iš naujų savininkų šiek tiek laiko, gegužės pabaigoje jiedu išsikraustė iš namų, kuriuose praleido 15 savo šeimos gyvenimo metų. Kur? Tiesiai į sklypą, kuriame nuo balandžio 20-osios, ką tik po Velykų, su pasamdytu meistru buvo pradėję statyti naujo namo pamatus. Žinoma, teko pasirūpinti kažkokia laikina pastoge – juk nebuvo lėšų išsinuomoti kitam būstui – visi pinigai, gauti už butą, buvo skirti tik statybai. Gudaičiai savo sklype pasistatė didelę palapinę, kurioje įsitaisė sau virtuvėlę, prausyklą, miegamąjį. Deja, šių metų pavasaris buvo gana šaltas, lietingas. Donatas prasitaria, kad miegoti reikėjo apsivilkus treningais, jis pats dar ir žieminę kepurę movėsi ant plikos galvos… Buvo visko: ir šilta, ir šalta… Tačiau svarbiausia – statyba dinamiškai ėjo pirmyn, namas vis augo, o tai labai pozityviai nuteikė, kėlė nuotaiką ir norą toliau veikti.
Po dviejų mėnesių Gudaičių sklype jau stovėjo karkasinio tipo medinis namas. Prasidėjo kiti darbai: sienų šiltinimas akmens vata, langų, stogo montavimas ir visa kita. Pastatas kiekvieną dieną vis labiau panašėjo į gyvenamąjį namą. Visa tai iš sutuoktinių pareikalavo be galo daug darbo, jėgų ir išsižadėjimų. Donatas buvo pagrindinis statybininkas, o Birutė – investicijos buhalterė, finansininkė, statybinių medžiagų tiekėja. Vyrui dirbant statyboje, žmona sukosi su organizaciniais darbais.
Po keturių mėnesių namas buvo pastatytas, paruoštas tolesniems, vidaus instaliacijų, apdailos darbams. Sutuoktiniai jau nebijo laukti žiemos – iki šalčių suspės taip susiorganizuoti erdvę, kad galėtų ramiai gyventi nuosavame name, nors jis dar nebus galutinai baigtas. Jiedu atliko milžinišką darbą. Donatas pabrėžia, kad jų sumanymas nesulaukė nei artimųjų, nei giminių entuziazmo ar paramos. Ryžosi patys – ir visa įvykdė patys, savo rūpesčiu ir lėšomis. Todėl abiejų rankomis išpuoselėtas, išglostytas namas jiems jau dabar turi neįkainojamą vertę.
Niekas nevyksta atsitiktinai. Tikrų gamtos mylėtojų Birutės ir Donato prieš dešimtmetį įsigytas sklypas jų laukė. Kiekvieną kartą jiems čia atvažiavus kvieste kvietė pasilikti ilgesniam laikui. Pagaliau svajonė pribrendo ir viskas taip susiklostė, kad ji materializavosi į gyvenamąjį pastatą. Tai kas, kad namas dar nėra visiškai baigtas, kad dar prabėgs nemažai laiko, kol jame viskas susigulės, savo vietą suras daiktai, atitinkama įranga, baigsis didieji darbai… Didžiausias džiaugsmas yra tai, kad jiedu turi kažką savo, kam skyrė daug jėgų, darbo, pasiaukojimo ir energijos. Bendras tikslas, darbas, bendras rūpestis sutuoktinius dar labiau suartino. Donatas džiaugiasi ir kitkuo – pagaliau išsipildys dar viena jo, muzikanto, svajonė: nuosava muzikos studija, kurioje jis galės ramiai dirbti, komponuoti, įrašinėti ir aranžuoti savo dainas.
Birutė ir Donatas supranta, kad galbūt eilinio žmogaus nenustebinsi, kad turi savo namą ir erdvę; savo daržą, šiltnamį, kuriame augini sveiką maistą… Priklauso, kas kam yra vertybė. Gudaičiams svarbiausia yra tai, kad jiedu turi vienas kitą, turi bendrą tikslą, bendras svajones, kurias pavyko išpildyti, nors jos ir nebuvo, lyginant su šių laikų galimybėmis, kažkokios ypatingai prašmatnios ar didelės. Jųdviejų atveju tam tikru metu jos atrodė tolimos, tačiau dėl šeimininkų atkaklumo ir ryžto tapo pasiekiamos. Sutuoktiniams nereikia dabar nieko daugiau: pakanka kartu praleistų nuostabių, ramių vakaro saulėlydžių… ir gaivių rytų gamtos apsupty – kai saulės spinduliai anksti žadina iš miego, paukščiai čiulba, viskas bunda, kvepia žeme, medžiais, ežeru, žolynais… o jiedu, išėję į kiemą su puodeliais šiltos kavos, gali ramiai, neskubėdami įsiklausyti ir stebėti tuos stebuklus…
Božena Bobinienė, punskas.pl
Nuoširdžiai dėkoju Birutei ir Donatui už pasidalijimą savo istorija ir asmeninio archyvo fotografijomis.