Ar teko važiuoti per Kreivėnų kaimą ar Vidugirių apylinkes? Gal pastebėjote pakelėse plačiais lapais iškerojusias, baltais baldakimais žydinčias žoles? Neklausiu, ar jums jos gražios, ar patinka. Noriu perspėti: nesiartinkite ir nelieskite jų, ypač saulėtomis dienomis. Tai žmogaus sveikatai (o net ir gyvybei) labai pavojingas augalas – Sosnovskio barštis. Neramina klausimas: kodėl niekas nesiima prevencijos priemonių ir nenaikina šių augalų? Jie labai gajūs, intensyviai, nekontroliuojamai plinta, toli išsisėja, be galo sunku juos sunaikinti, o susidaro įspūdis, kad niekas nežada trukdyti šiems barščiams augti ir plisti po visą kraštą…
Nusprendžiau įsigilinti į šią temą ir aptikau Vygrių nacionalinio parko darbuotojų parašytą straipsnį apie tai, kokiu būdu su šia piktžole kovojama parke, kurio teritorija globojama dėl plačiu mastu saugomų vertingų floros pavyzdžių. Sosnovskio barštis yra tiek ekstensyvus, kad užgožia ir nuslopina visus kitus aplink esančius augalus. Buvo imtasi įvairių priemonių, bet tik po kelerių metų įkyrią piktžolę pavyko sunaikinti.
Sosnovskio barštis – kas tai, dėl ko reikia jo vengti ir naikinti?
Visų pirma, nekontroliuojamai želdamas, jis užima dideles teritorijas ir pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, išstumdamas vietinę florą. Įsivaizduokite, kas bus, jei aplink mus plytės vien barščių sąvašynai, užimantys didelius plotus (yra teritorijų, kur jie išsisėję net ant kelių šimtų hektarų!)… Be to (ir tai svarbiausia), šis augalas kelia realų pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei.
Barščių sultyse, kurios išpildo visą augalą, yra furokumarinų. Veikiant ultravioletiniams (saulės) spinduliams, jie pakeičia savo savybes ir susidaro labai stiprų deginimo poveikį turinčios substancijos – tada augalas tampa fototoksiškas. Prisilietus prie bet kurios barščio dalies ar jo sulčių, ant odos išryškėja ne tik paraudimas, nudegimas, pūslės. Jos gali sukelti labai rimtas traumas – III laipsnio nudegimus, negyjančias žaizdas, odos nekrozes. Yra žinoma net mirties atvejų – dažniausiai mažų vaikų, kurių oda buvo pažeista daugelyje vietų. Toje vietoje, kur pateko barščio sultys, po nudegimo pūslės, žaizdos ilgainiui virsta tamsiai rudomis dėmėmis, kurios išlieka net kelis mėnesius. Beje, net praėjus metams po nudegimo, jei pažeista vieta bus paveikta saulės spindulių – gali ištikti vadinamasis recidyvas – dėmės vėl „išlenda“, priklausomai nuo pažeidimo laipsnio ir organizmo atsparumo. Be to, kumarinų poveikis gali sukelti baltmę (lenk. bielactwo) – ligą, kuri pasireiškia baltomis dėmėmis ant kūno, atsirandančiomis netekus pigmento melanino. Šios ligos gydymo metodų dar nėra.
Barščių išskiriamos nuodingos substancijos žmogaus organizme gali kauptis ne tik per odą, bet ir akis, nosį, burną – esant karščiams, augalai išskiria eterinius aliejus, kurie patenka į organizmą per jautriausias vietas ir gali sukelti galvos svaigimą, pykinimą, o net, – jei karštyje įkvepiamas didelis jų kiekis – sąmonės netekimą. Todėl pamačius aukštus, išlapojusius, baltais skėčiais žydinčius augalus – stenkitės prie jų nesiartinti ir jų vengti.
Iš kur tas barštis pas mus atsirado?
Barščiai – Heracleum priklauso Umbeliferae skėtinių augalų šeimai. Įvairios jų rūšys auga vos ne visame šiaurės pusrutulyje. Lenkijoje aptinkamas dažniausiai paprastasis barštis Heracleum sphondylium, o rytinėje dalyje – būtent siberietiškas Heracleum sphondylium subsp. sybiricum. Tačiau dėl žmogaus veiklos mūsų krašte buvo išsėta svetima mūsų florai barščių rūšis – Mantegacio (Heracleum mantegazzianum) bei Sosnovskio (arba Kaukazo, H. sosnowskyi) barštis. Vakarų botanikai abi šias rūšis tapatina kaip Mantegacio, tačiau Rytų Europoje Kaukazo barščiai yra skirstomi į Mantegacio ir Sosnovskio. Lenkijoje vartojamas būtent Sosnovskio barščio pavadinimas.
Į Vakarų Europą Sosnovskio barštis buvo atvilktas XIX a. pabaigoje – jis atrodė labai įdomus augalas, todėl buvo sėjamas botanikos soduose bei sodybų darželiuose. Deja, jis labai greitai pradėjo plisti ir šiuo metu ne tik pas mus, bet ir daugelyje kitų šalių sukelia aibę problemų.
Manoma, kad Lenkijoje pirmą kartą Sosnovskio barštis buvo įveistas Vroclavo medicinos akademijos vaistinių augalų sode 1958 m. Kiti mano, kad žolę pradėjo auginti Krokuvos augalų veisimo ir aklimatizacijos instituto Pašarinių augalų skyrius, kuris XX a. septintojo – aštuntojo dešimtmečio sandūroje barštį gavo dovanų iš Vavilovo augalų auginimo instituto Leningrade. Tuo metu Kaukazo barščius labai kruopščiai tyrinėjo buvusios Tarybų Sąjungos institutai, o jų tikslas buvo sukurti labai našų pašarinį augalą. Tačiau, manoma, kad tuomet barščių genetinėje medžiagoje įvyko žymūs pokyčiai, dėl kurių iš iki 1,5 metro išaugantis augalas virto augalu-gigantu, siekiančiu vos ne iki 4 m.
Komunizmo laikais taip pat Lenkijoje barštis buvo taikomas gyvulių pašarams ir lenkai, spaudžiami partijos, daugelyje valstybinių ūkių pradėjo auginti Sosnovskio išvestą augalą. Tačiau gana greitai buvo šito atsisakyta. Pagrindinai dėl to, kad paaiškėjo, jog augalas labai kenksmingas žmogaus sveikatai, sukelia pavojingus nudegimus. Nepaisant taikomų apsaugos priemonių, žmonės, dirbantys barščių plantacijose, labai skaudžiai nusidegindavo odą. Nepavyko sukonstruoti specialių kombainų, kurie galėtų surinkti šią žaliąją masę. Be to, barščių lapais maitinamų gyvulių mėsa ir pienas turėjo kumarino kvapą, tad tokiems produktams nebuvo paklausos.
Laikui bėgant, Kaukazo barščiai, palikti savo valiai, staigiai patys pradėjo plisti; kai kuriuose Lenkijos regionuose – net labai. Beje, žmonės ir tyčia juos sėjo, nes barščių žiedai turi daug nektaro, juos mielai lanko bitės ir kiti medunešiai vabzdžiai.
Tokiu būdu barštis pateko ir į Vygrių parko teritorijoje esančią vietovę Mažoji Huta (Mała Huta). Įdomu, kaip Sosnovskio barštis pasiekė Kreivėnus ir Vidugirius. O gal dar kažkur Punsko valsčiuje jų yra?
Kokias vietas „mėgsta“ Sosnovskio barštis?
Šiam augalui patinka vietos, kur daugiau drėgmės, žemė rūgšti, todėl dažniausiai galima jį aptikti prie griovių, upelių, upių ir ežerų pakrantėse – tokiu būdu jam ir lengviau paskleisti savo sėklas.
Kaip jis atrodo ir kokia jo galia?
Tai labai didelis žolinis augalas. Turi aukštus, iki 4 metrų siekiančius stiebus, kurių viršūnėse išsivysto skėčio formos žiedas. Vėlgi lapai – suveši iki 3 metrų ilgio. Gana dažnai lapkočiai ir žiedkočiai yra rausvos spalvos. Visas augalas yra padengtas gana ilgais, standžiais plaukeliais. Pagrindinis žiedas taip pat labai didelis – kartais siekia net 0,5 metro skersmenį. Žiedai yra baltos spalvos, išskiria labai daug nektaro. Barščiai yra skeltavaisiai – nunokę vaisiai skyla į dvi dalis. Vėjo ir vandens išnešiota gausybė sėklų gali išdaiginti galybę naujų daigų. Vienas subrendęs barštis gali subrandinti apie 20 000 vaisių, t. y. 40 000 sėklų! Net jeigu visos jos nesudygtų, vis tiek tai yra didžiulis dauginimosi potencialas. Vienintelis barščio „Achilo kulnas“ yra tai, kad jis yra dvimetis augalas: pirmaisiais metais, po to, kai sudygsta, subrandina tik lapus, o tik antraisiais metais žydi ir turi vaisius/sėklas, po to apmiršta. Šitą žmonės ir išnaudoja kovodami su šia itin pavojinga piktžole.
Kaip su Sosnovskio barščiais kovoti?
Kova su šia piktžole yra labai sunki ir ilgai trunkanti, juolab, kad net ir cheminiais preparatais neįmanoma jos visiškai išnaikinti. Belieka imtis biologinių metodų, kurie, deja, yra ilgalaikiai, be to – reikalauja didelio darbo. Pvz., Vygrių nacionaliniame parke tai vyko keletą metų.
Parko vadovybė ir darbuotojai ėmėsi priemonių, siekdami užkirsti kelią barščių išsisėjimui bei pakeisti dirvožemio cheminę sudėtį taip, kad šie augalai neturėtų palankių sąlygų plisti. Ant žydinčių žiedų buvo užmauti plastmasiniai maišeliai, kurie, subrendus sėkloms, buvo sandariai užrišti, žiedai kartu su sėklomis nukirsti (atsiminkime, kad tik subrandinęs sėklas „senas“ augalas apmiršta) ir sudeginti. Po to visa teritorija, kur augo barščiai, buvo patręšta kalkėmis – sumažintas dirvos rūgštingumas ir tokiu būdu sudarytos prastesnės sąlygos dygti sėkloms, kurios ankstesniais metais suspėjo sukristi į žemę (sėklų gyvybingumas siekia net 5-erius metus – tiek jos gali išgulėti dirvoje ir, esant palankioms sąlygoms, sudygti). Beje, „senų“ sėklų buvo prikritę tiek daug, kad nepakako atliktų procedūrų, ir vis nauji barščių daigai sudygdavo.
Tuomet parko darbuotojai, pasinaudoję finansine EkoFundusz fondo parama, pradėjo veikti kompleksiškai: iškirto visus augalus, nuėmė viršutinį žemės sluoksnį tose vietose, kur barščių buvo daugiausia. Į tą vietą buvo atvežta naujos žemės, giliai suarta ir vėl patręšta kalkėmis. Jau po metų pastebėti veiklos rezultatai: barščių beveik neliko, o atsiradę pavieniai augalai buvo iškart naikinami. Drėgnose vietose, pvz., prie ežerų, žemės keitimo procedūra nebuvo įmanoma, todėl barščiai buvo tik iškirsti, žemė suarta ir patręšta kalkėmis. Ši procedūra Vygrių parke buvo vykdoma dvejus metus ir taip pat davė gerų rezultatų. Panašiai elgtasi tose vietose, kur neįmanoma buvo iškeisti dirvos – kova su barščiais užtrukdavo ilgiau, bet buvo veiksminga. Tačiau tai nereiškia, kad problema išspręsta visam laikui. Reikia išlikti budriems, ir pastebėjus bent vieną Sosnovskio barštį apylinkėje, būtina iškart jį sunaikinti.
Piktžolės plitimo priežastis – pats žmogus.
Vygrių nacionalinio parko darbuotojų stebėjimai atskleidė, kad vienas pagrindinių veiksnių, atsakingų už Sosnovskio barščio plitimą, yra pats žmogus. Daugelis nesąmoningai „parsivelka“ šį – iš pažiūrų – gana gražų augalą, ir sodina savo darželiuose, soduose. Kiti – skina jau išdžiūvusius žiedus (su sėklomis) ir parsineša į namus dekoracijai… Parko direkcija akcentuoja tai, kad būtina mokyti, pranešti žmonėms, koks pavojingas yra Sosnovskio barštis, kokias pasekmes turi šis augalas vietos ekosistemai ir patiems gyventojams.
Kas pasirūpins barščių išnaikinimu mūsų krašte?
Teoriškai – tuo, kas veši laukuose, turėtų rūpintis sklypų savininkai. Tačiau Sosnovskio barštis yra, manau, visuomeninio, globalaus lygio problema. Juolab, kad ši piktžolė jau sėkmingai veši ne tik Punsko valsčiaus, bet ir apskrities teritorijos pakelėse…
Božena Bobinienė, punskas.pl
Valdo Žilionio nuotr.
(naudotasi informacija, pateikta Vygrių nacionalinio parko internetiniame tinklalapyje https://www.wigry.org.pl/inf_i_rozw/budowa_por/por1_1.htm)
