Balandžio 22 dieną Seinų „Žiburio“ mokykloje vyko Dailiojo žodžio konkursas. Dalyvavo visų Lenkijos lietuviškų mokyklų mokiniai ir darželinukai. Didžiausią grupę sudarė būtent pastarieji dalyviai. Jų buvo per 40. Visiems mažiausiems atiteko pirmosios vietos. Tai savotiška paskata sudalyvauti konkurse kitais metais. Iš tikrųjų darželinukai pasirodė tikri šaunuoliai. Jų deklamuojami eilėraščiai buvo tiek pat mieli, kaip ir jie patys. Vieni buvo drąsesni, kitiems reikėjo bendraamžių paskatinimo. Garsūs plojimai ir bandymas bendrai pasakyti eilėraštuką davė ryžto pasidalyti išmoktu eilėraštuku. Žiūrint į juos iš šono, matėsi, kad išėjimas prieš didesnę auditoriją yra labai gera scenos baimės įvaldymo pamoka. Įdomu, kad kasdieniniame gyvenime drąsūs vaikai scenoje pasikeisdavo, tačiau padeklamavę kūrinėlius vėl pradėdavo šypsotis ir džiaugtis įveikta baime. Beje, negalima nepaminėti, kad konkurso dalyvių eilėraštukai tarsi atskleisdavo jų pačių dalelę. Pavyzdžiui, berniukas, deklamuojantis Justino Marcinkevičiaus eilėraštį Aš buvau pipiras, vertė vyresnius žiūrovus meiliai nusišypsoti. Jeigu neatsimenate šio kūrinėlio, štai jums priminimas:
Aš buvau pipiras, o dabar jau vyras.
Lovoj ankšta. Kai guliu,
Išsitiesti negaliu.
Aš buvau pipiras, o dabar jau vyras.
Tėtės batais apsiaunu –
Per ankšti. Nepaeinu.
Iš praeities dalyvės perspektyvos ir šių metų Dailiojo žodžio konkurso žiūrovės pozicijos suprantu, kad tokio tipo konkursai skirti ne tiek tam, kad vaikai ir jaunimas būtų pratinami prie varžymosi (pripažinkime, suaugusiame gyvenime visuomet tenka patirti tiek sėkmę, tiek nesėkmę), bet kad lavintų atmintį, vaizduotę ir mokėtų sutramdyti viešojo kalbėjimo baimę. Iš konkurso komisijos narių teko girdėti raginimų jaunimui pritraukti bendraklasius kitų metų konkursui, kadangi vyresnėse grupėse dalyvių skaičius buvo mažas. Eilėraštis reikalauja įsiskaitymo, supratimo, kartais net susitapatinimo su lyriniu veikėju, priartėjimo prie jo žiūros taško. Konkurso dalyviai buvo giriami už aiškų, garsų ir išraiškingą eilėraščių deklamavimą. Iš lūpų sklindantys lyrikos žodžiai nejučiomis vertė komisiją susikaupti ir įsijausti. Kaip bebūtų, poezija turi nematomo grožio galią. Už ją reikia padėkoti konkurso sumanytojams, rengėjams, vertintojams, mokytojams, padėjusiems vaikučiams bei jaunimui pasiruošti, taip pat patiems konkurso dalyviams už dailaus žodžio skleidimą.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
