Mano mažoji lėtai atsikelia iš lovos ir patraukia salono link. Patogiai įsitaisiusi sofoje ir užsiklojusi storu šiltu pledu, pasižiūri, kas vyksta už lango. Sniego laukuose jau seniai nėra. Ištirpdė atšilęs oras ir smarkus vėjas. Pro plonų debesų šniūrus prasiskverbia silpni ryto saulės spinduliai. Nušvinta ne tik dangus, bet ir mažylės akys.
– Mama! Jau pavasaris!
– Ne, jo dar teks palaukti.
– Kiek?
– Na, sakykim, kokius du mėnesius.
– Tai va tiek? – du iškeltus pirštukus rodydama, klausia.
– Taip.
– Tai tik tiek! – linksmai tardama pabrėžia žodį „tik“.
– Gerai sakai, tik du pirštukai. Ir tuoj pavasaris.
– Ak, mama… Negaliu sulaukti, kada galėsiu dviratuku pasivažinėti, – susirūpinusi sako mažoji. – Mama! Pas Fifį jau pavasaris! – pirštuku badydama į langą, rodo prie būdos besisukiojantį šuniuką.
– Aha, saulė išlindo ir stipriai šviečia, šildydama jo namelį, bet, žinok, ten dar pavasario irgi nėra, tačiau netrukus ateis.
– Tai tik už tiek, – rodydama du pirštukus šypsosi mažoji.
– Taip, tik tiek, – duodam viena kitai penkis ir einam pusryčiauti.
Priklauso, kaip į viską žiūrėsime – stiklinė bus pusiau tuščia ar pusiau pilna? Vaikų pozityvumas verčia susimąstyti, kaip mes, suaugę, į viską esame linkę žiūrėti rūpesčio, pykčio ar nusivylimų akimis. Nedažnai mumyse atsiliepia vaiko balsas, skatinantis į gyvenimą žiūrėti pozityviai. Kelintą kartą kartodami, sakome, kad Rėdos ratas sukasi, bet užmirštame, jog vieni dalykai praeina ir ateina nauji. Kaip ir dabar – ar turime pusiaužiemį ar jau pavasarėja? Pritūpk ir paklausyk, ką sako vaiko balsas.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
