Baigdama maišyti šaukštu sriubą, atsisuku į savo mažąją heroję, sakydama:
– Tuoj bus pietai. Nieko dabar nevalgyk.
Nesulaukusi atsakymo, klausiu:
– Ar girdėjai, kų sakiau?
– Aha.
– Tai sutaram?
– Sutaram.
Po dešimties minučių atsisuku ir matau mažąją kažką valgančią.
– Kų tį valgai?
– Cik vafliukų.
– Sakiau, kad nieko dabar nevalgytai.
– Alia ca cik vafliukas.
Kasdienybės deja vu. Ir kur man tai girdėta…
– Ek, suvalgyk jį ir daugiau jau cikrai nieko nevalgysi, gerai?
– Gerai.
Po gero pusvalandžio šaukiu mažąją pietų:
– Jau pietai an stalo. Gali ateic.
– Nenoru.
– Kap tai nenoru?
– Nu jau nenoru. Pavalgiau.
– Ko? Vafliuko?
– Aha. Pilvukas pilnas.
– O sakiau, kad nevalgytai.
– Paci sakei, kad PO VAFLIUKO daugiau nieko nevalgytau.
Atsidūstu ir pasiduodu. Apsirengiame ir einame mano herojės numylėtu bliūdu čiuožti nuo kalniuko. Papietausime vėliau.