Žodis pagavo už pakarpos. Pats vėjas jį atpūtė. Lyg tyčia pagnaibė už striukės gobtuvo, o ta ėmė ir atsisuko. Galėjo nežiūrėti pro petį. Knygose nuo seno rašoma, kad geriau nepasiduoti smalsumui. Kairėje pusėje nieko nebuvo, bet jautė kažką stovint už nugaros. Stotelėje, rodos, tamsu, bet akyse prieblanda piešia būtybės siluetą.
Lapkričio gūduma atvijo prisiminimus. Nors buvo sau pažadėjusi, kad daugiau niekada negalvos apie išėjusius, negalėjo suvaldyti minčių. Prieš akis pasirodė močiutė. Ta pati vaikystės draugė, mokytoja, patarėja ir vedlys. Tiesą pasakius, jai smagiau buvo bendrauti su močiute nei mama. Būna ir taip. Nors ausis daigė rudeninis šaltukas, galvoje piešėsi atostogų į Italiją vaizdai. Mergaitė puikiai atsimena vieną iš keliolikos kelionių su močiute akimirkų. Močiutė ilgai kelionių neplanuodavo. Bent jau jai taip atrodė, nes močiutė šnekėdavo tada, kai reikia, kai buvo įsitikinusi savo nuomonės teisingumu, kai žinodavo, kodėl ir kokiu tikslu išvažiuoja. Prieš aštuonerius metus močiutė manęs paklausė: „Brangute, ar norėtum su manim nuvažiuoti į Italiją?“ Cypiau iš laimės. Kurgi nenorėsi ištrūkti iš namų, tuo labiau su močiute! Ir atsitiko. Po savaitės mes sėdėjome autobuse.
Ta pati stotelė, tik spalvos kitokios. Atrodė, kad dabar spalvos labiau nublukusios nei tada, kai akys į viską žvelgė iš apačios. Gal tai vaikystės emocijos, o gal laikas trintukais pasidarbavo… Bet kuriuo atveju už pečių jautė kažkieno atodūsį. Neišsigando, nepabūgo, nejautė reikalo bėgti. Jai norėjosi pastovėti ir paklausyti. Buvo tikra, kad šalia stovi močiutė. Lūpų kampučiai nupiešė lengvą šypseną. „Gerai, kad tamsėja. Praeiviai pagalvotų, jog esu pati sau besišypsanti beprotė“, – pagalvojo.
Su tokia pačia šypsena anuomet nuvyko į neišsvajotą Italiją, nes niekada apie ją nesvajojo. Neleido sau galvoti apie tolimas keliones, bet pažadėjo sau apie jas užaugusi svajoti, o po to įgyvendinti. Močiutė savo anūkę pažinojo be žodžių, tad bendra išvyka turėjo bent kruopele išpildyti vieną iš moters, o tuo pačiu ir anūkės, tikslų. Italija pasitiko jas išskėstomis rankomis. Mergaitei rodės, kad tik jos veiduką saulė glosto, tik jos kojas šildo jūros druska ir tik jai vienai ledainė suploja skaniausius pasaulyje vanilinius ledus. Čia pirmą kartą nosį papuošė akiniais nuo saulės. Močiutė apie viską buvo pagalvojusi…
…o po kelerių metų išėjo, niekam nieko nesakiusi ir neįspėjusi. Visus tuos metus mergaitė jautė pyktį, sakė mamai, kad nusivylė močiute, nes su ja neatsisveikino. Lapkričio atodūsis stotelėje privertė suprasti, kad kelionės į anapus žmogus negali suplanuoti. Tai nėra kelionė į Italiją. Mergaitė dar kartą pasižiūrėjo į stotelę ir nusiuntė nuoširdų atleidimo žvilgsnį.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
