Daryk, ką nori, bet šiltos saulės jokia virve arčiau neprisitrauksi (čia ne mėnulis ir ne tas filmas, kur romantiškai užmetus siūlą, dviem rankom prisitraukiama arčiau itališko lauko balkono). Nebent sugalvotum saulę ant kaklo pasikabinti, tada galbūt krūtinėje šilčiau pasidarytų. Mielai ir aš tokią pasiskolinčiau. Blizgėtų aukso spalva, kaip tie sodą nukloję riešutų lapai. Mat, pas mane Italija kiekvieną rudenį sugrįžta.
Rudenį pareina citrinžolės arbata. Pirmus metus aš ją ragauju, bet jau esu įsitikinusi, kad taps ir kito rudens dienos ritualu. Ar ne per dažnai vartojame žodį ritualas, kalbėdami apie kasdieninius dalykus? Skamba šamaniškai. Labai vakarietiškai ir labai nemūsiškai. Rodos, burtų neskaldome, bet negaliu atsakyti už visus. Kažkodėl piktos akies ir liežuvio žaidimas šiais pragobusiais laikais neatsargiai traukiamas iš skrynios. Nieko nepasimokėme iš senųjų graikų Pandoros skrynios mito.
Tai tik mitas, kad kiekvieno rudens rytas primena idilišką kavos puodelio gėrimo vaizdą. Neatsikeli išsimiegojęs. Pusiau miegodamas bruki laukan, nes rudeniniai darbai laukia. Vienas grumiesi su bėgančiu laiku, kad tik visą derlių nuimtum. Nereikia nei kavos, nei pusryčių. Varai pirmyn, lyg užhipnotizuotas atlieki veiksmus. Iš šono atrodai kaip žmogus, bet viduje nieko nelikę, tik žalias ir mėlynas mygtukas, kaip pas robotą.
Robotais tampame darbymečių įkarštyje. Norėtųsi pasakyti, kad tik pavasarį ir rudenį. Čia ne Donelaičio laikai. Čia XXI a. beprotligė, į kurią kažkas mus įtraukė ir išlipti pavyksta tik išrinktiesiems. Nekalbu apie turtinguosius. Kartais reikia stereotipus mesti į pakrantę. Gal kada surinks, kaip šiukšles, jeigu nespės žemė praryti.
Nuryju aštrią, skaudančios gerklės seilę. Rodos, dar ne taip šalta, o ligos čiaudi mums į veidus. Sergam vienas po kito. Sako, praeis, kaip ir ruduo praeina. Viskas nuteka laiko šaltinyje, bet pirmiau turi gerai plikas kojas pakąsti. Išstovėsi arba pargriūsi ir visas sušlapsi. Sako, kad į tą pačią upę nebrendama. Netiki tuo, bet pakaušyje prisiklijavęs burtas neleidžia užmiršti. Ir būk, žmogau, protingas. Jau pats nežinai, nei kuo, nei kaip tikėti. Jautiesi kaip vaikas, besimurdydamas rudeniniuose lapuose. Tik vaikas per daug negalvojo, o tu dabar bandai savo smegenimis kaukolę pramušti.
Prasimušė ruduo visu gražumu. Aruodai bado nemato, o jau kalbam apie pavasarį. Išsiimk trečią akį. Einam akmenukų ant žvyrkelio paspardyt.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
