Lietuvos išdaviko paminklo nebeliks

Kaip praneša Lietuvos žiniasklaida, Nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertų taryba išbraukė sovietmečio rašytojo, sovietinio kolaboranto Petro Cvirkos paminklą iš kultūros vertybių registro. Sprendimas panaikinti paminklo statusą laimėjo santykiu 5:2. Taigi, džiugu, kad Lietuvos išdaviko paminklo Vilniuje nebeliks jau netrukus. Paminklą ketina perimti Nacionalinis muziejus, kad lauko sąlygomis būtų galima įrengti ekspoziciją „kaip sovietiniais metais menininkai buvo prievartaujami kurti meną“.
P. Cvirkos paminklo nuėmimo šalininkai remiasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019-ųjų išaiškinimu, kad sovietų rašytojas P. Cvirka aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

Norintieji išsaugoti paminklą skvere teigia, kad siekis beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.

 1932 m. „Lietuvos žinios“ (straipsnyje „Akiplėšiškai drąsus plagiatorius“) rašė: „Nesugebėdamas nei dirbti, nei kurti jis nuo pat jaunystės suktybių, apgaulės būdu prasimanydavo pinigėlių – juk paūliavoti, pagerti degtinės tai mėgo. Tad ir jo „kūryba“ prasidėjo nuo svetimų kūrinių plagijavimo pristatant kaip savo kūrinius. Neapsikentę jo akiplėšiškos veiklos, ne kartą viešai apie Cvirką, kaip apie sukčių-plagiatorių, Kauno inteligentija viešai jį pasmerkdama, ne tik kalbėjo, bet ir rašė kaip kad antai.“

6-oji kolona Lietuvoje pasireiškia ten, kur net niekas įsivaizduoti neįsivaizdavo. Gėdingas paminklo valstybės išdavikui ir veidmainiui P. Cvirkai gynimas buvo ir yra mūsų dienų laiko ženklas.

P. Cvirka buvo vienas iš „perversmininkų“, kurie kartu su komunistų aktyvistais vykdė okupacinę propagandą, aktyviai talkino sovietų režimui, kuris naikino Lietuvos valstybingumo pamatus. Tuomet vyko žiaurios represijos, areštai, trėmimai, buvo uždraustos kultūrinės, tautinės, politinės, patriotinės, religinės organizacijos. Pradėta suiminėti okupaciniam režimui nepaklususius asmenis. 

Tuo metu, kai lietuvių tautos sūnūs ir dukterys miškuose aukojo savo gyvybę už laisvę, komunistinė „Tiesa“ rašė:

„…P. Cvirka nuo pat jaunystės glaudžiai susijęs su antifašistine buržuazine revoliucine kova Lietuvoje. Nuo 1940 m. P. Cvirka aktyviai įsijungė į Tarybų Lietuvos kūrimą ir išliko ištikimas tarybinės Tėvynės patriotas, rašytojas-bolševikas…

…Kūnu ir krauju, širdimi ir siela P. Cvirka buvo suaugęs su Tarybų valdžia, su Komunistų partija. Aukštai iškėlęs nešė kūrybinio partiškumo vėliavą, kiekviena P. Cvirkos parašyta eilutė, kiekvienas parašytas puslapis alsuoja komunistinio partiškumo dvasia, kaip ir jo sielos, širdies plakimas. P. Cvirka buvo kovojantis partietis literatūroje, aistringai kovojo už komunistinių idealų įgyvendinimą, už socialistinio realizmo pergalę prieš buržuazinę ideologiją, prieš buržuazinius nacionalistus literatūroje ir gyvenime…

…Jis visą gyvenimą dėkojo tarybiniams kariams, tarybiniams broliams, Lietuvai suteikusiems laisvę, šviesų komunistinį rytojų. Komunistų partijai, Tarybų valdžiai jis atidavė iki atodūsio visą savo gyvenimą, savo likimą… 

…P. Cvirkos draugo, skulptoriaus J. Mikėno ir V. Mikučianio sukurtas granitinis paminklas amžiams liudys ateinančioms kartoms, su kokia pagarba ir meile Tarybų valdžia, Komunistų partija rūpinasi įamžinimu jai ištikimų sūnų atminimų. Šis paminklas, įkūnijantis V. Lenino, F. Dzeržinskio bolševikinę dvasią, bus tvirtas kaip ir P. Cvirkos komunistinė dvasia…“

Petras Cvirka didelę gyvenimo dalį (gyveno 38 metus) tarnavo Lietuvos valstybingumo priešams, buvo atviras Kremliaus penktosios kolonos veikėjas. 1935 metais, kai pasirodė jo „Žemė maitintoja“, SSRS rašytojų sąjunga lietuvių rašytojui skyrė 25 tūkst. rublių premiją. Vėliau jo romaną išvertė į rusų kalbą, pakvietė jį pailsėti bolševikinėje Sovietų Sąjungoje. Po šios viešnagės Cvirka dar labiau šlovino sovietinį rojų.

Sovietų okupaciją Cvirka sutiko su didžiausia euforija. Užėjus sovietams Cvirka buvo tartum naujai gimęs. Rašė propagandinius straipsnius dalyvavo dešimtyse pasitarimų, buvo kupinas šimtų projektų dėl spaudos, literatūros, meno.

1940 m. rugpjūčio mėnesį su dvidešimties kolaborantų grupe nuvyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų inkorporuota į SSRS sudėtį. Iš Maskvos į Lietuvą jis su kitais parvežė Stalino saulę.

Tuoj po karo Maskva paskyrė jį sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku. Šias pareigas Cvirka vykdė nepaprastai uoliai, siekė „ganyti“ lietuvių menininkus bei saugoti jų ideologinį tyrumą. Cvirka pasipriešino, kad sovietinėje Lietuvoje būtų spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. Poetas Kazys Jakubėnas, bandęs ginti varpininką, buvo išmestas iš Rašytojų sąjungos, užsitrenkę visų leidyklų durys. K. Jakubėno bute atlikta krata. Poetas buvo suimtas ir už antisovietinę propagandą nuteistas penkeriems metams lagerių. Atlikti bausmės buvo išvežtas į Kazachstano anglių kasyklas. Po 7 mėnesių byla buvo nutraukta ir poetas grįžo į Lietuvą. 1950-ųjų pradžioje Jakubėnas buvo rastas vienmarškinis, sumuštas ir mirtinai sušalęs.

Šiomis dienomis Vilniuje, Rožių alėjoje, dar tebestovi paminklas, šlovinantis sovietinio kolaboranto Cvirkos atminimą. Šiandien neretai tokie veikėjai, kaip Cvirka, vadinami „prieštaringais“ ar „tragiško likimo“ menininkais. Cvirkos gyvenimas nebuvo nei prieštaringas nei tragiškas. Jis nebuvo propagandos auka. Žinojo, kur eina, ko nori. Savo noru ir valia pasirinko išdavystės kelią.  

Aukščiausioji Taryba 1990-02-07 pasmerkė Lietuvos aneksiją ir jos veikėjus kaip nusikaltimą, paskelbė Liaudies seimo 1940-07-21 nutarimus neteisėtais ir negaliojančiais. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir visus galiojančius LR teisinius aktus Petras Cvirka yra valstybės išdavikas.

sb, punskas.pl