Antradienio vakarą grįžau į savo kambarį. Saulė leidosi, palikdama rožiniai raudonus brūkšnius danguje. Niekas nesakė, kad bus taip sunku. Kojas gėlė lyg prieš oro permainas. Visko norėjosi čia ir dabar. Nejaugi žmogui duota tik dėl visko stengtis? Nieko nėra dovanojama? Instagrameriai įrodo, kad yra išimčių. Ieškant ramybės virš dangaus skliauto, atskrido prieš akis tekstas, kalbantis apie saulės patekėjimą. Iki jo dar kelios gražios valandos. Bet greitai prabėgs. Juk miegosiu. Ir viskas pasibaigs su pasinėrimo į miegą minute. Ši diena taps praeitimi. Vėl pradėsiu gyvenimą iš naujo.
Perskaičiau. Prieš miegą. Apie saulėtekį prieš keliasdešimt metų, kai mano seneliui žydėjo paauglystė.
Suprantu, kad šiandien kramtome tas pačias bėdas. Tie už anapus ekranų meluoja mums ir sau, bandydami įrodyti, kad galima gyventi tupint ant besisukančio rato viršūnės. Matyt, velniai juos apsėdo, kasdien dumdami paauglių akis. Būčiau ir aš apsigavusi. Nors nuotaikos rodė, kad tikriausiai buvau paspringusi jų rožinėmis piliulėmis.
Niekas neateina savaime. Kad ir kaip tikėsiu stebuklais, o spragsėdama pirštais bandysiu prišaukti sėkmę, be atvertų akių nieko nebus. Galiu pasipūsti, kaip penkiametė ir kojytėmis patrepsėti, bet kol stovėsiu atsimerkusi su užgožta siela, nieko nebus. Pirmųjų saulės spindulių šviesos grožis laikinai suteiks malonumą, o po minutės vėl antakiai ims rauktis. Ir rėdos ratas suksis, nešdamas iš paskos senstantį kūną.
Kiek aš galiu laukti? Laukimas pats kvailiausias sutvėrimas. Kantrybė silpsta, laukdama norimo rezultato. Nešok aukščiau nosies. O ką daryti, kai taip norisi, kai kūną skauda iš poreikio būti geresniu už kitus, turtingesniu už kaimyną, gražesniu už aštuoniolikmetę, protingesniu už Einšteiną?
Rėdos ratas sukasi, duodamas milijonus galimybių mėgautis pereinamojo periodo saldumu. Budėjimas gali būti skanesnis, o šalutiniai keliai kur kas įdomesni. Sakė, kad ėjimas yra visa ko esmė, o pasiektas taškas baigiasi ties mirtimi. Pradėsiu iš naujo. Saulė leidosi, palikdama rožiniai raudonus brūkšnius danguje…
Vytautas Mačernis, Aš atnešiau jums saulės patekėjimą
Vieną vakarą grįžau į savo tylų kambarėlį. Saulė ką tik buvo nusileidusi, ir jos rožinis ratas dar tebejuosė visą horizontą. Prie pat horizonto padangė buvo kruvina, bet juo aukštyn skliautais, juo ratas darėsi šviesesnis, labiau ružavas. Toks juodbruvis vakaro raudonumas visada mane kerėdavo, bet šį vakarą aš nebesvajojau apie nusileidusios saulės gražumą, tik jos pačios man gaila buvo…
Atsisėdau kambarėly prie stalo priešais vienintelį langutį ir pažvelgiau į rytinę dangaus pusę. Saulės grįžtant dar nė laukt negalėjau. Buvau labai pavargęs ir pats sau tariau:
– Aš pamiegosiu ramiu miegu iki saulės atėjimo.
Nutarimas buvo eilinis, bet ir neblogas. Juk visi taip daro – laukdami saulės, užmiega jaukiu ir nuoširdžiai giliu miegu.
Atsiguliau. Galva ramiai ilsėjosi ant priegalvio, nes joje nebuvo jokios minties. Tai yra momentas, kada imi savo sielos ūgiu išsitiesti tinginystei ir taip glūdėdamas, pats savęs nejunti. Bet užmigt vis dėlto negalėjau. Langą nuauksinęs vakaro raudonumas kažkaip slėpiningai atsimušė mano akyse. Pasikėliau ir, priėjęs prie lango, nuleidau užuolaidą. Tariaus galėsiąs ramiai praleisti naktį. Bet nieko negelbėjo. Manyje kartu su vakaro šešėliais pabudo neramumas, ir staiga širdį užgavo kažkoks slėpinys. Jis atėjo nejučiom lyg koks įkyraus skausmo atsiminimas. Gal jau ne vieną kartą buvo su manim taip atsitikę, ir, tariau, naktį praeisiant, besiblaškant ant pagalvio…
Vieną minutę, kai lange visiškai užgeso juodbruvis raudonumas, mano mažutis kambarėlis prisipildė vakaro slėpinių. Kažkaip keistai, bet varginančiai buvau tų slėpinių pagautas.
Bet tai buvo slopinančiai malonu ir saldu, ir varginąs skausmas turėjo kažkokią didžią vertybę, kurios nei tada, nei dabar negaliu įspėti. Atėjo rytas. Laikrodis paskelbė pirmąsias naujos dienos valandas. Bet vis dar tebebuvo tamsu. Pagaliau pamažėle nusiraminau ir lyg prisnūdau. Kažkoks grįžtelėjimas mane pabudino, ir aš pamačiau aukštą, tvirtą būtybę, ramiai ir lėtu žingsniu besiartinantį į mane. Aš neišsigandau, bet, labai nustebintas, atsisėdau ant lovos krašto. Nepažįstamasis priėjo prie staliuko ir prisėdo vienintelėn mano kėdėn. Jis pažiūrėjo į mane ir pamažėle vėl nusisuko į lango pusę. Aš tuoj sumečiau, kad tai kokių trisdešimt metų vyras, kažkaip patraukiančiai malonus ir geras. Jo akys buvo pilnos ramios ugnies ir judesiai nusistebėtino pranašumo, palyginus juos su žmonių judesiais. Šis žmogus staiga man pasirodė pažįstamas, tik niekaip negalėjau prisimint, kur aš jį buvau matęs: ar karščiu degančiose jaunystės naktyse, ar tyliame dvasios susikaupime. Tik niekaip negalėjau atspėti…
Jis pasikėlė ir patraukė lango užuolaidą. Pirmieji tekančios saulės spinduliai nušvietė Jo veidą ir aš pažinau.
– Viešpatie! – sušukau ir tyliai prie Jo prisiartinau. Man pasidarė be galo baugu.
– Viešpatie! Kodėl teikeisi aplankyt mane?
Jis tik pasilenkė ant stalo ir tyliu patraukliu balsu tarė:
– Aš atnešiau saulės patekėjimą, nes tu laukei.
– Taigi, Viešpatie! Aš jo laukiau.
Jis tik pasižiūrėjo į mane ir liūdnai pratarė:
– Tu laukei saulės, bet jos laukimą pakeitei miegu. Ir taip visi jūs darote! Šviesos laukiate miegodami. „Tegu ji pati ateina“, sakote jūs. Bet budint aš jūsų nemačiau, nors jūs dažnai skundžiatės ir verkiate, nesulaukę saulės. Bet saulė dažnai pro jus praeina, tik jūs nepastebite jos, nes niekada nebudite sargyboje. Jūs saugote gyvybę, bet šviesos nesaugote. Jūs bijote tamsos, bet šviesos nelaukiate. – Staiga Jis nutilo, žiūrėdamas į tekančią saulę.
Aš irgi nukreipiau į ją savo akis. Šįrytinė saulė buvo kažkaip neįprastai skaisti. Aš, nutraukdamas tylą, tariau:
– Kokia meili saulės šviesa, Viešpatie. Šitie spinduliai atgaivins laukus ir vasara subręs beregint. Žmonėms bus nemaža džiaugsmo.
Staiga Viešpats atsigręžė į mane ir pilnu užuojautos žvilgsniu palydėjo paskutinius mano žodžius. Aš sumišau, susigėdau.
– Gal tušti mano žodžiai, Viešpatie; gal ir negeri?
Jis atsakė:
– Žodžiai geri, bet ne geriausi. Tu kaip ir daugelis nesidžiaugi pačia šviesa ir saulės spindėjimu, bet tau rūpi spindulys, kuris padės subręsti vasarai ir atnešti žemei vaisių, reikalingų tavo kūnui. Šviesa jau tapo jums ne šviesa, o šviesoje įžiūrimų daiktų tinkamumas, ir jūs patys gyvenate ne šviesai, o Šviesos padarams.
Jis dar labiau pakėlė balsą ir toliau tęsė:
– Aš atnešiau jums saulės patekėjimą, bet jūs nebudėjote, aš įdiegiau jūsų širdyse Šviesą, bet jūs pasišvietėt mano šviesa, savo auksui suskaityti, aš įdiegiau sieloj šilimos liepsną, bet liepsną jūs panaudojote valgių kepimui. Todėl vargstate ir nerandate ramumo. Budėkite, ir vėl atsivers šviesa. Pakelkite galvas ir pastumkite šalin auksą, nes auksas slegia sielą ir sumaišo protą. Šilima atkurkite save ir pasaulį, o Aš būsiu jūsų žingsniuose. Budėkite, nes Aš atnešiau saulės patekėjimą, – baigė Viešpats.
Aš dar kartą pasižiūrėjau saulėn. Ji staiga ėmė nesulaikomu greitumu į mane artėti, ir mano akys pamatė nuostabų dalyką: mano svetys liepsnojo saulėje ir saulė Jame. Aš buvau pagautas neįprasto karščio ir meilės ugnyje apalpau.
Kai aš pabudau, į mano kambarį buvo prisirinkę žmonių. Mano galvą jie trynė šlapiais skudurais ir išsigandę verkšleno… Tačiau pamatę mane vėl sveiką, nudžiugę dėkojo Dievui.
Ar ir su tavim taip pat neatsitiko, mano mielas drauge? Bet štai mes pamažėle pamiršome tą gražų atsitikimą ir galbūt tik retkarčiais jį beprisimename. Pradėkime budėt, saulės laukdami, ir tas malonus saulės užtekėjimas vėl ateis pas mus. Žinoma, tai sunku, nes tavyje pabudusi šviesa bus šlapiais skudurais gesinama, bet tu gali nepasiduoti ir palikti žmogum, kuris niekada neišleidžia saulės iš akių ir iš širdies.
1939 m.
