Jau beveik metus trunkantis karantinas gerokai pakoregavo daugumos žmonių įpročius. Ypač smarkiai tai atsiliepė turizmo industrijai. Pradžioje kelionės buvo visiškai uždraustos, o atlaisvinant karantino ribojimus, ruošiantis keliauti į užsienį, reikia atlikti „namų darbus“ – sekti nuolat atnaujinamą šalių, paveiktų COVID-19, sąrašą, kiekvieną penktadienį atnaujinamus ribojimus, valstybės institucijų rekomendacijas bei įvertinti riziką – nes situacija pasaulyje kasdien keičiasi. Reikia būti pasirengus įvairiems netikėtumams ir ribojimų pasikeitimams kelionės metu. Dėl nuolat besikeičiančios padėties dauguma keliautojų, vykstančių į Europos šalis, renkasi keliones nuosavu automobiliu. Tokį kelionės būdą pasirinkau ir aš, vykdama į Belgiją.
Planuojant kelionę ir dėliojantis maršrutą, negalima pamiršti, kad dabar uždaryti ne tik prekybos ir pramogų centrai, bet dažnai ribojamas patekimas ir į įvairius turistų traukos taškus, esančius lauke. Ne visose šalyse galima apsistoti nakvynei viešbučiuose ar nakvynės vietose, taigi, gali tekti naktį praleisti automobilyje. Nors man, keliaujant tranzitu, COVID-19 testas nebuvo reikalingas (šis reikalavimas taip pat nuolat keičiasi), tačiau pati dėl savęs aš tokį tyrimą atlikau – ir dėl to, kad būtų pačiai ramiau, ir dėl to, kad reikalavimams pasikeitus kelionės metu, nekiltų papildomų problemų. Žinoma, svarbiausia prieš kelionę – pasirūpinti tinkama transporto priemonės technine būkle, taip pat tinkamai įvertinti savo vairavimo įgūdžius bei įsigyti kelionės draudimą – tai gali padėti išvengti didelių išlaidų, prireikus medicininės pagalbos.
Išvykus į kelionę, iškart tampa akivaizdu, kad pasaulyje – pandemija. Automobilių srautas kelyje nedidelis, pakeliui dirba tik degalinės. Nors sienos ir nėra užvertos, ir jokių nesklandumų nebuvo kertant užsienio valstybių sienas, tačiau kelionė užtruko ilgiau, negu tikėjausi. Net 500 kilometrų teko važiuoti vos 60 km/h greičiu, kai įprastai šią atkarpą vairuotojai įveikia gerokai greičiau (greitis vietomis neribojamas, kitur – 120 km/h). Viską lėmė oro sąlygos – naktis, didelė pūga ir šaltis. Lietuvoje ar Lenkijoje šalčiai ir sniegas žiemą gana įprastas dalykas, tačiau Olandijoje, vos kelias dienas pabuvus nedideliam minusui, šalyje buvo paskelbta ekstremali padėtis. Aš kelionės tikslą – Belgiją pasiekiau per parą.
Keliaudama aplenkiau didmiesčius. Tiesa, pakeliui teko pravažiuoti Briuselį, tačiau dėl savo saugumo šį kartą nėjau į lankytinus objektus. Skirtingai nei Lietuvoje, Belgijoje dirba visos parduotuvės, išskyrus kavines ir restoranus – maistas tiekiamas tik išsinešimui, prieš kelias dienas atsidarė ir grožio salonai. Tačiau mano kelionės tikslas – ne po parduotuves pasivaikščioti, nors po beveik metus trunkančio karantino, tai irgi daugumai tapo savotiška pramoga. Nors Belgijoje gyvenimas, rodos, turėtų tekėti įprasta vaga, juk beveik viskas atidaryta, tačiau neatrodo, kad žmonės veržtųsi pirkti ne pirmo būtinumo prekių. Maisto prekių parduotuvėse pirkėjų srautai griežtai ribojami, visi laikosi taisyklių ir saugaus atstumo nuo kitų žmonių. Apskritai, jau iš ankstesnių savo kelionių žinau, kad Olandija ir Belgija, nors ir nemažai gyventojų turinčios šalys, bet miestuose – švara ir tvarka. Keista, bet galiu drąsiai teigti, kad būdama daugiau nei 1500 km nuo gimtųjų namų, visos kelionės metu turėjau mažiau kontaktų su žmonėmis nei savo gimtajame krašte, eidama į parduotuvę duonos nusipirkti.
Šios kelionės tikslas – pabėgti nuo rutinos ir pasisemti įkvėpimo naujoje aplinkoje, tačiau skirtingai nuo visų prieš tai buvusių kelionių – nelankyti jokių turistinių objektų ir vietų, perpildytų žmonių, o pabūti su savimi, apsuptai gamtos ir belgiškos ramybės.
Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
