2020 m. sukako 100 metų, kai buvo pasirašyta Suvalkų sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos, sulaukusi ir tebesulaukianti prieštaringų atgarsių ir vertinimų. Šio straipsnio tikslas – trumpai apžvelgti Lietuvos ir Lenkijos santykių raidą nuo modernių valstybių atkūrimo iki Lietuvos sostinės aneksijos, konflikto dėl sienų. Lenkija, išnaudodama savo geopolitinį, demografinį ir karinį pranašumą, klaidindama Santarvės nares, kad Lenkijos šiaurės ir pietryčių kaimynai nesubrendę valstybiniam gyvenimui, ir naudodamasi jų (tiesa, vis besikeičiančia) parama, stengėsi atkurti galingą valstybę. Tam ji naudojo strategiškai atgyventus (pasirodo – ne?!) Abiejų Tautų Respublikos politinius refleksus. Būtina pabrėžti, kad taip besiblaškydama tarp vizijų ir galimybių, ignoruodama pakitimus, kurie įvyko po Respublikos (Žečpospolitos) užgrobties, ypač jos partnerės LDK teritorijoje, taip pat lietuvių tautos savimonės transformaciją ir gente Lithuanus, natione Polonus sluoksnio virsmą natione Polonus, labai apsunkino ar net užkirto kelią taikiai abiem tautoms sugyventi. Suvalkai ir Vilnius yra apgailėtini tų miražų ir viražų simboliai. Taigi priminsime pagrindinius faktus, susijusius su šios kontroversiškos (lietuviai dažniau ją vadina klastingąja) sutarties pasirašymo aplinkybėmis, ir pabandysime atsakyti į klausimą, ką iš tikrųjų ji reiškė lietuvių ir lenkų santykių raidai.
Kadangi apie Suvalkų sutartį jau yra nemažai publikuotos mokslinės literatūros, dėl suprantamų priežasčių jos čia neaptarinėsiu, tačiau nurodysiu tikriausiai paskutinį šią temą apibendrinantį straipsnių rinkinį[1]. Leidinys išleistas po 90-mečio jubiliejaus proga Suvalkuose įvykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos“, kurioje pranešimus skaitė Lietuvos ir Lenkijos istorikai. Knygoje išdėstytos Suvalkų derybų, sutarties pasirašymo ir jos sulaužymo detalės, apžvelgiami tuometiniai abiejų šalių tarpusavio santykiai, suinteresuotų didžiųjų valstybių vaidmuo sprendžiant teritorinius ginčus.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašytos Lietuvos ir Lenkijos sutarties 91 metų sukakties proga savaitraštyje „Voruta“ išspausdintą istoriko prof. habil. dr. Antano Tylos rašinį „Prieš 90 metų pasirašyta Suvalkų sutartis ir jos išniekinimas“[2]. Paskaičius šį straipsnį galima geriau suvokti esamas ir būsimas šios sutarties interpretacijas lietuvių istoriografijoje.
Lenkų istoriografijoje jau yra iš nacionalinių pozicijų nusistovėję lietuvių–lenkų santykių vertinimai, taip pat aptariama sutartis, ir čia, galima sakyti, nihil novi sub sole[3] .
Esminės reikšmės aptariamąja tematika turi bene naujausia publikacija „Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Żeligowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis – 1920 m. spalis)“[4].
Atkurtos Lietuvos valstybės pamatą padėjo lietuvių tautos valią išreiškęs vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Jame nurodoma, kad „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“[5]. Tatai nebuvo deus ex machina, kelių politikų sugalvotas (dar yra mėgstančiųjų pridurti – „nacionalistų“) aktas, o laiku vainikuotas gilias ištakas turintis subrendęs reiškinys.
Nauja geopolitinė situacija, besiformuojanti Pirmojo pasaulinio karo metu, reikalavo, kad atkurianti valstybingumą lietuvių tauta apibrėžtų pretenduojamas valstybės sienas. Tai prasidėjo dar anksčiau, kai Didysis Vilniaus seimas (1905 m.) priimtoje rezoliucijoje jau brėžė jos kontūrus: „<…> Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonominių, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai prie to priklausyti norės.“[6]
Paskelbus nepriklausomybę Lietuvos valstybė atsidūrė tarp trijų stiprių geopolitinių centrų: Maskvos, Varšuvos ir Berlyno. Lietuvos teritorija buvo okupuota Vokietijos ir situacijai frontuose besikeičiant tapo Sovietų Rusijos ir Lenkijos politinių bei karinių interesų lauku. Vokietija, didžioji karo pralaimėtoja, tų pačių 1918 metų kovo mėnesį, tiesa, su išlygomis, pripažino Lietuvos valstybingumą.
Sovietinė Rusija po bolševikinio perversmo taip pat paskelbė „Rusijos tautų“ teisių deklaraciją. Tačiau teisė reikšti tautos apsisprendimo valią buvo suteikiama labai specifiškai interpretuojamai „darbo liaudžiai“. Sovietinė Rusija save laikė Rusijos imperijos paveldėtoja, o gaivinti imperiją labai tiko komunistinės revoliucijos pradinės plėtros idėjai. Lietuvos valstybei aneksuoti buvo pasirinktas „penktosios kolonos“ variantas. Sovietinės Rusijos kariuomenės lydimas kolaborantas – Vincas Mickevičius-Kapsukas, kurio marionetinė „vyriausybė“ 1918 m. pabaigoje – 1919 m. realizavo ir siekė įtvirtinti bolševikinę okupaciją užgrobtoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje[7]. Nuo Sovietų Rusijos aneksinių užmačių Lietuvai teko gintis ginklu. Nuo šios okupacijos pavyko apsiginti. Būtina atkreipti dėmesį, kad kovoje su Sovietinės Rusijos imperializmu galėjo atsirasti, atrodytų, savaime suprantama sąjungininkė Lenkija (tuo labiau kad jinai antibolševikinę misiją skelbė ir laikė savo Rytų politikos ašimi), deja, pasirinko Lietuvai nepriimtiną jėgos strategiją, taikomą jos atžvilgiu, pridengtą unijine skraiste. Dėl to ilgainiui buvo nutraukti dvišaliai santykiai tarp abiejų valstybių ir tautų[8]. Ši „durtuvais peršama federacija“, peraugusi į Seinų ir Vilniaus okupaciją, ilgainiui lietuvių akyse sumenkino Varšuvos pergalę prieš bolševikus. Ir tai suprantama, nes ši lenkų pergalė Lietuvai kainavo sostinės ir trečdalio teritorijos praradimą.
Lenkija taip pat naudojosi tautų apsisprendimo teise, tačiau jos politikai buvo suinteresuoti panaudoti ją savo tikslams[9]. Lietuviai savo siekius nurodė Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) rezoliucijoje ir 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akte. Besiformuojančios tautinės valstybės teritorija nubrėžiama iš esmės etnografinėse ribose su sostine Vilniumi. Kad Vilnius ir Vilniaus kraštas yra etnografinės Lietuvos plote, neabejojo Didžiosios Britanijos mokslininkai, Taikos konferencijos ekspertai. Jų nuomone, jeigu Lenkija veržtųsi į Lietuvą ir Gudiją, tai „<…> būtų nuolatinė grėsmė Lenkijos ir Europos taikai iš viso, netgi jei etniškai lietuviškų sričių gyventojai ir iš tikrųjų nusistatytų sutikti federuotis su Lenkija, kaip kad lenkai tvirtina…“[10].
[1] Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos (lenk. Umowa suwalska: fakty i interpretacje). Mokslinė redakcija (lenk. redakcja naukowa): Česlovas Laurinavičius, Janas Jerzy Milewski. Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 456.
[2] www.voruta.lt › suvalku-sutartis; internetinis puslapis.
[3] Tiesa, Vilniaus aneksavimo būdą prof. Boguslavas Lagovskis (Bogusław Łagowski) prilygino Putino veiksmams Kryme. Žr. https://macgregor.neon24.pl/post/113693,prof-lagowski-wilno-1920-krym-2014. Jis portalo skaitytojų tuoj pat buvo apšauktas „Putino agentu“, „pamišėliu“.
[4] Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Żeligowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis – 1920 m. spalis). Dokumentų rinkinys. Sudarė: Edmundas Gimžauskas. Parengė: Edmundas Gimžauskas, Artūras Svarauskas, LII leidykla, Vilnius, 2012.
[5] Motieka, E. 2005. Didysis Vilniaus Seimas, Vilnius; Miknys, R., Motieka, E. 1990. „Tautiškoji lietuvių demokratų partija: idėjinės – politinės kūrimosi aplinkybės“, LAIS, t. I: Tautinės savimonės žadintojai: nuo asmens iki partijos, Vilnius; Budvytis,
V., Basanavičius, J. 2019. Gyvenimas ir veikla Vilniuje 1905 metų rugpjūtis – 1907 metų kovas, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius.
[6] Makauskas, B. 2002. Lietuvos istorija, Kaunas, p. 256, 278–280.
[7] Senn, A. E. „Die bolschewistische Politik in Litauen 1917–1919“, In: Forschungen zur osteuropeischen Geschichte, t. V, p. 105; Gudelis, P. 1972. Bolševikų atsiradimas Lietuvoje 1918–1919 metais jų pačių dokumentų šviesoje, Londonas, p. 108.
[8] Žepkaitė, R. 1980. Diplomatija imperializmo tarnyboje. Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m., Vilnius; Lietuvos ir Lenkijos santykių dinamika: nuo istorinės patirties iki šiuolaikinės situacijos. Straipsnių rinkinys. Sudarytojai: Mindaugas Norkevičius, Gintarė Lukoševičiūtė, Ieva Masiliūnaitė, VDU; Łossowski, P. 1985. Po tej i tamtej stronie Niemna. Stosunki polsko-litewskie 1883–1939, Czytelnik, Warszawa.
[9] J. Pilsudskis savo politinius tikslus ir teritorinius siekius atskleidė ir siekė palenkti savo pusėn Vakarų politikus gan anksti. Su savo bičiuliu teisininku ir masonu Stanislovu Pateku (Stanisław Patek) 1914 m. rugpjūčio mėn. aptarė jo misijos tikslus. Juos vykdant Patekas išvyko į Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Švediją, kur susitiko su įtakingais politikais (tarp jų G. Clemenceau, E. Grey’iumi), informavo juos apie bendrą Lenkijos padėtį, politinę sanklodą, politinius siekius ir J. Pilsudskio planus, ruošdamas tarptautinį diplomatinį placdarmą savo idėjoms realizuoti. Vėliau, J. Pilsudskio proteguojamas, S. Patekas buvo paskirtas Lenkijos MSZ (URM) ministru, pasiuntinybių vadovu Japonijoje, Maskvoje ir Vašingtone. Žr. Reszczyński, J. Miejsce Stanisława Patka w historii polskiej dyplomacji. In: https://jpilsudski.org/artykuly-personalia-biogramy/politycy-dzialacze-spoleczni/item/2373.
[10] Plačiau žr. Piszczkowski, T. 1975. Anglia a Polska. 1914–1939, Londyn, p. 73–81;
Nowak-Kiełbikowa, M. 1975. Polska-Wielka Brytania w latach 1918–1923, Warszawa.
(Bus daugiau)
Terra Jatwezenorum, XII t. 2 d.
