Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901–1946)
Juozas Vitkus-Kazimieraitis gimė Žemaitijoje, Mažeikių apskrityje, Skuodo valsčiuje, Ketūnų kaime ūkininkų Juozapo Vitkaus ir Marijonos Plonytės šeimoje. 1904 m. prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, tėvas išvyko į JAV, norėdamas išvengti tarnybos carinėje armijoje. 1906 m. motina gavo iškvietimą į Ameriką. Pardavusi nedidelį ūkį, su vaikais atsidūrė Londone, bet išplaukti į JAV negalėjo dėl akių ligos. Svetimame krašte moteriai su mažyliais sunkiai sekėsi, vaikai net buvo paimti auginti į anglų šeimas. Tėvas, nesulaukęs artimųjų, iš Amerikos atvyko į Angliją, susirado žmoną, vaikus ir visi kartu grįžo į Žemaitiją. Šeima įsikūrė netoli gimtinės, Tirkšliuose, įsigijo parduotuvę ir ėmė prekiauti. Tėvas, pamatęs pasaulio ir supratęs mokslo vertę, stengėsi kiek galėdamas lavinti vaikus. Sūnus Juozas, baigęs Tirkšlių pradžios mokyklą, buvo išleistas mokytis į prekybos mokyklą Mažeikiuose. 1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, Juozo Vitkaus mokslai nutrūko. 1915–1918 m., kai neveikė mokyklos, jį kvietėsi apylinkės ūkininkai mokyti vaikus rašto. Jaunasis mokytojas savarankiškai lavinosi ir pats. Nuo pat nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 1918 m. jis buvo pasiryžęs dalyvauti laisvos tėvynės kūrime. Tais pačiais metais susibūrus Tirkšlių valsčiaus administracijai, jis tapo jos sekretoriumi. 1919 m. įstojo į ketvirtąją Telšių gimnazijos klasę. 1920 m. lapkritį su keliais klasės draugais išvyko mokytis į Kauno karo mokyklą ir netrukus pradėjo dalyvauti kautynėse Širvintų-Giedraičių fronte. 1921 m. gruodžio 14 d. baigęs mokyklą Kaune, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas 4-ojo pėstininkų pulko kuopos vadu. Beje, jo tėvas kaip karys savanoris taip pat gynė Lietuvą. 1924–1926 m. Juozas Vitkus mokėsi Kauno aukštųjų karo technikos kursų Statybos skyriuje, po to tarnavo pirmajame inžinerijos batalione Kaune. 1927 m. vedė pradžios mokyklos mokytoją Genovaitę Grybauskaitę, su kuria susilaukė 7 vaikų. 1929–1934 m. Juozas Vitkus studijavo Briuselio karo vadovybės inžinerijos mokykloje, įgijo karo inžinieriaus diplomą. Jo baigiamųjų egzaminų įvertinimai buvo puikūs. Geriau už jį tebuvo įvertintas tik vienas studentas – tai Belgijos princas Albertas. Grįžęs į Kauną, jis toliau tarnavo inžinerijos batalione. 1938-aisiais J. Vitkus gavo pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti A. Smetonos Kauno karo mokykloje inžineriją. Jo mokiniais buvo ir atsargos karininkų XV laida, kurioje mokėsi būsimieji Lietuvos laisvės kovų vadai: A. Baltūsis-Žvejys, J. Krikščiūnas-Rimvydas, B. Labėnas-Kariūnas, A. Ramanauskas-Vanagas ir kiti. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje aktyviai bendradarbiavo žurnaluose „Kardas“, „Karys“, buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Juozas Vitkus neteko darbo karo mokykloje, bet į atsargą nebuvo išleistas – Raudonajai armijai buvo reikalingas aukšto lygio specialistas. Iš Kauno į Vilnių buvo perkelta gyventi visa Vitkų šeima. Nors ir tarnavo sovietinėje armijoje, tačiau buvo Lietuvos aktyvistų fronto Vilniaus štabo, rengusio 1941 m. Birželio sukilimą, narys. Prasidėjus karo veiksmams tarp Vokietijos ir SSRS iš sovietinės armijos pasitraukė, dalyvavo Birželio sukilime Vilniuje, bandė atkurti Lietuvos kariuomenę, bet nacistinė valdžia to neleido. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi Vilniuje, 1942 m. subūrė slaptą karinę organizaciją „Kęstutis“, buvo Lietuvių fronto (LF) viršininkas, 1943–1944 m. dėstė pogrindinėje karo mokykloje.
Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, J. Vitkui buvo siūloma trauktis į Vakarus, tačiau jis atsisakė. Grįžęs su šeima į Kauną, 1944 m. rudenį jis neturėjo pastovaus darbo. Visi baiminosi priimti buvusį kariškį, o metų pabaigoje, iškilus arešto pavojui, J. Vitkus pasitraukė į Dzūkijos pakraštį, į miškingą Varėnos rajoną ir ten įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. Po kurio laiko užmezgė ryšius su vietiniais partizanais ir buvo pakviestas jiems vadovauti. 1945 m. gegužės mėnesį galutinai pasitraukė į mišką. Būdamas giliai religingas pasirinko Kazimieraičio slapyvardį Lietuvos globėjo šv. Kazimiero garbei. Netrukus įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė pirmuosius dokumentus, kūrė partizanų veiklos gaires. Prijungęs prie Dzūkų grupės Merkinės batalioną, suformavo Merkio rinktinę. Jam žuvus, ši rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o lapkričio 30 d. išspausdino pirmą „Laisvės varpo“ numerį. Tame laikraštyje buvo patalpintas ir pirmasis Lietuvos partizanų A apygardos vado įsakas.
J. Vitkui-Kazimieraičiui, kaip ir kitiems Lietuvos laisvės kovų vadams, rūpėjo ir visos Lietuvos laisvės kovotojų vienybė, todėl jis užmezgė ryšius su Lietuvos laisvės armijos vadovais, kitų apygardų vadais. 1946 m. balandžio mėnesį susitiko su Tauro apygardos vadu Z. Drunga-Mykolu Jonu ir iš dviejų apygardų suformavo vieningą Pietų Lietuvos partizanų sritį, buvo išrinktas šios srities laisvės kovotojų vadu. Tų pačių metų balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus. Jam vadovaujant buvo suvienyti visi Dzūkijos partizanų junginiai. Kai prie A apygardos buvo prijungtos visos Dzūkijoje veikusios laisvės kovotojų grupės, apygarda buvo pavadinta Dainavos vardu. 1946 m. liepos 2 d. Žaliamiškyje, netoli Liškiavos (Lazdijų apskr.), NKVD padalinio kareiviai baigdami krėsti mišką aptiko du besišnekučiuojančius vyrus. Įvyko susišaudymas, vienam iš jų pasisekė pabėgti, kitas buvo mirtinai sužeistas. Iš pradžių enkavėdistai nesuprato, kas yra tas, į jų rankas pakliuvęs vyresnio amžiaus civiliniais rūbais apsirengęs žmogus. Vėliau išsiaiškinę, jog tai Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Leipalingyje žiauriai išniekino jo kūną ant grindinio. Palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol. Alytaus kapinėse, memoriale prie Laisvės statulos, partizanų vadui pastatytas kenotafas – simbolinis kapas.
Po mirties J. Vitkui-Kazimieraičiui buvo suteiktas Laisvės kovotojo karžygio vardas. 1949 m. jis buvo apdovanotas I laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais), 1997 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu.
J. Vitkaus-Kazimieraičio gyvenimas, įvairios veiklos, tragiška žūtis bei šeimos likimas (persekiojimai, 10 metų tremtis Sibire) yra aprašyti jo sūnaus Vytauto Vitkaus knygoje „Pulkininkas Kazimieraitis“. Leidinyje pateikta daug įvairių dokumentų, laiškų, nuotraukų. Nurodomi atminimo įamžinimo objektai. Apie bendradarbiavimą su šiuo partizanų vadu, jo atsidavimą Lietuvos laisvės kovai, apie begalinį rūpestį dėl kiekvieno partizano, apie karių pagarbą jam savo atsiminimuose yra rašęs ir Dainavos apygardos vadas bei Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Parengė Rimantė Pauliukaitytė
Šaltiniai
Povilas Gaidelis „Didvyriai nemiršta. Juozas Vitkus-Kazimieraitis“
Bronius Kašelionis „Dainavos krašto partizanai“, Vilnius, 2018
Giedrė Narbutaitė „Juozas Vitkus-Kazimieraitis“
Vytautas Vitkus „Pulkininkas Kazimieraitis“, Vilnius, 2001
