Kristaus Karaliaus iškilmė (Mt 25, 31–46)
Motina Bažnyčia baigia dar vienus liturginius metus. Per juos draugavome su šv. evangelistu Matu. Šį sekmadienį girdime paskutinį mūsų Viešpaties Jėzaus pamokymą. Jis yra sunkiai suprantamas, o gal net ir nepatogus – juk Gerosios Naujienos skaitinys kalba apie teismą. Vien dėlto šio sekmadienio Evangelija tampa neskani. Visai nevalingai galime nusikelti į viduramžių laikotarpį, kai bažnyčios mirgėjo nuo žvakių šviesos, o žmonės graudenosi giedodami giesmę „Dies Irae“ – „Rūsčią dieną“. Gal dėlto galime įsivaizduoti bažnyčią, kaip teismo krasę, gal dėlto norisi praeiti pro šią šv. Mato Evangelijos vietą – imti ją ir suignoruoti. Kodėl mums tas nepatogumas turi būti reikalingas? – retorinis klausimas. Tačiau šioje vietoje turėtume stabtelėti ir pasižiūrėti, kas yra kas.
Sinoptinėse Evangelijose pasakojama, kad Jėzus tuoj po iškilmingo įžengimo į Jeruzalę, kur buvo entuziastingai visos liaudies sutiktas, ryžtingai ir kritiškai prabilo apie tautos vadovus. Palyginimais Jėzus kreipė savo klausytojų mintį į pasaulio pabaigą. Ypač įspūdingas yra evangelisto Mato perteiktas Paskutiniojo teismo palyginimas. Jėzaus žvilgsnis krypsta į ateitį, iki pat laikų pabaigos. Tuomet jis vėl sugrįš kaip Žmogaus Sūnus su valdžia ir šlove, o apie jo Sostą susiburs visos tautos. Panašiai kaip prisikėlęs Kristus liepė savo mokiniams neapsiriboti išrinktąja tauta, bet eiti į visas tautas ir skelbti išganymo žinią (Mt 28, 16–20), taip pat ir antruoju Jėzaus atėjimu visų tautų žmonėms bus skelbiama geroji išganymo naujiena. Paskutiniojo teismo Evangelija pirmiausia yra džiuginanti žinia: jūs esate mano tėvo palaimintieji. Viešpats nuo pasaulio sukūrimo parengė dalį teisingumo, meilės ir taikos karalystėje. Visi klausantieji šios žinios ir pasirengę vadovautis Jėzaus nurodymais, gali džiūgauti dėl galutinio išganymo, kurį pasaulio Teisėjas užantspauduos savo pasirodymu laikų pabaigoje. Evangelistas nenutyli ir baisios žinios apie tai, jog pasaulio teisme bus neišvengsiančių Paskutinio teismo pasmerkimo.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad iki to garbės sosto bus dar ateinama: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai…“Jei pažvelgtume į graikišką Evangelijos tekstą, tai garbei apibūdinti atrastume du skirtingus žodžius – δόξα (doksa) ir λατρεία (latrėja). Lietuvių kalboje tai yra vienas ir tas pats žodis, tačiau kalbant apie kultą, kaip tokį, jo adresatai yra skirtingi: δόξα (doksa) yra taikoma tik Viešpačiui Dievui – Švenčiausiajai Trejybei; λατρεία (latrėja) tuo tarpu yra taikoma Švenčiausiajai Mergelei Marijai, angelams ir šventiesiems. Taigi, jeigu prieš akis turėtume graikiškus liturginius tekstus, pamatytume, kad yra atskirtis tarp garbės adresatų: vienokia garbė yra skiriama Dievui, kitokia – Švenčiausiajai Mergelei Marijai, angelams ir šventiesiems. Tačiau grįžkime prie šio sekmadienio Evangelijos teksto. Viešpats Jėzus naudodamasis mesijiniu titulu nusako, kas jis toks yra. Jo paties atėjimas bus dieviškoje garbėje su triumfuojančia Bažnyčia – angelais ir visais šventaisiais.
„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste.“ Viešpats Jėzus kalba. Jo kalbėjimas apie save yra žymimas misijiniu titulu „Žmogaus Sūnus“. Šis titulas yra ne paties Viešpaties Jėzaus sugalvotas. Jį aptinkame Senajame Testamente pas pranašą Danielių: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas“ (Dan 7, 13).Viešpats Jėzus nekalba apie save pirmuoju asmeniu, o kalba trečiuoju asmeniu, taikydamas tai, kas jau yra pasakyta Senajame Testamente. Viešpats Jėzus savo asmeniu išpildo Senojo Testamento pranašystes (tęstinumas tarp Senosios Sandoros ir Naujosios Sandoros) – viskas pradeda pildytis. Neignoruokime to fakto, kad po šio paskutinio Kristaus pasakyto mokymo prasideda kančios, mirties ir prisikėlimo tikrovė. Šioje tikrovėje atsiskleidžia ir garbės sosto fenomenas, tai yra kryžiaus sostas – absoliuti Dievo meilės išraiška. Kryžius yra tas garbės sostas. Paradoksalu, bet tai yra Dievo meilės sostas. Žydų kalboje garbės sostas yra כסא הכבוד (šekinak). Per tai yra nusakomas Dievo artumas. Kryžiaus tikrovėje tas כסא הכבוד (šekinak) – Dievo artumas – įgauna kulminacinę reikšmę. Per kryžių Dievas priartėja prie kiekvieno žmogaus: Emanuelio vardas savo aktualumą įgauna Kryžiuje. Kryžiaus medyje parodyta Dievo meilė bus Paskutinio teismo teisimo kriterijus: kiek aš mylėjau Dievą ir artimą, kiek aš kitam buvau Dievo artumo ženklas.
„Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės…“ Kristus kalba apie surinkimą visų tautų. Viešpaties Jėzaus kalboje galime įžvelgti senatestamentinį momentą. Pranašas Izaijas savo pranašystėje sako taip: „Ateinu surinkti visų tautų ir giminių. Jos ateis ir išvys mano šlovę“(Iz 66, 18). Senojo Testamento kontekste šie pranašo Izaijo žodžiai turi konkretumą, nes Dievas pasišaukia į Zioną – Jeruzalę kaimynines tautas, išsirenka iš jų pasiuntinius ir siunčia juos į tolimus kraštus, kad skelbtų jo šlovę… . „jūsų brolius“: žydus iš tremties. Viešpaties Jėzaus antrajame atėjime tai įgauna dar globalesnį matmenį. Šventojo Rašto tyrinėtojai šiąją Jėzaus ištarą taiko visiems nekrikščionims, tai yra visai žmonijai.
„Ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.“ Toliau tęsiasi teismo procesas. Įvyksta perskyrimas: avys dešinėje, ožiai kairėje. Norėdami giliau suprasti šią biblinę ištarą, pirmiausia turime pažvelgti į Viešpaties Jėzaus asmenį. Pažvelgę iš viršaus nepamatytume nei vieno palyginimo, kuris turėtų sąsajų su dailidės amatu. Viešpats yra pasakęs palyginimų, kurie yra susiję su piemenavimu (pasiklydusi avelė, gerasis ganytojas…). Remiantis tuo galima daryti prielaidą, kad Viešpats, būdamas žemiškoje egzistencijoje, užsiėmė ne tik dailidės amatu, bet turbūt galėjo užsiimti piemenavimu, nes Nazaretas buvo toliau nuo Galilėjos ežero. Ir apskritai Šventajame Rašte atrastume tik du karalius, kurie prieš užimdami sostą piemenavo, tai yra karalius Dovydas ir Jėzus. Šventojo Rašto mokslininkai vienareikšmiškai avimis vadina tuos, kurie buvo ir yra Kristaus sekėjai, deja, ožiai yra tie, kurie atmetė ir nepripažino Kristaus ir viso to išganingo darbo.
„Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’.“ Kristus save sieja su kiekvienu žmogumi, nes Kristaus auka yra visuotinė – už kiekvieną. Atsiliepimas į šią auką reiškia konkretaus santykio su artimu pokytį. Dievo meilė turi būti realizuojama per artimo meilę: iš to jus pažins, kad esate mano mokiniai, jeigu mylėsite vieni kitus. Čia dar labiau yra išryškinamas žmogaus panašumas į savo kūrėją. Toks puoselėjimas įvyksta per artimo meilę. Jei Bažnyčia neskirs evangelizacijai bei Gerosios Naujienos artimo meilės darbų sklaidai pakankamai dėmesio, ji atsidurs Vatikano muziejuose. Kristus kviečia mylėti artimą, kaip save patį. Meilė artimui yra esminė Evangelijos sklaidos dalis, kadangi „gailestingoji meilė yra visų dorybių motina. Be artimo meilės sunyksta ir visos kitos. Artimo meilė „surikiuoja ir visas kitas“ dorybes ir evangelizacijoje turi nutiesti kelią skelbti Evangeliją. Darant gailestingumo darbus ir puoselėjant artimo meilę yra skelbiama tiesa. Kristus atleido nuodėmes, grąžindamas žmonėms Dievo ramybę ir tiesą „dar prieš pagydydamas jų kūno negalias“. Taigi belieka pridurti esantiems dešinėje (garbingoje pusėje): „‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!’
Paskui jis prabils į stovinčiuosius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!’“Griežtas teismas. „Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’.“ Gal šiek tiek skambės šiurkščiai, bet Paskutinis teismas linčiuos už neužpildytas artimo meilės galimybes; bus teisimas už tai, ką galėjome padaryti, bet ko nepadarėme. Bažnyčios mistikai mus moko, kad būdami Dievo meilėje ir pamatę savo artimo meilės dificitus, mes neišbūsime absoliučioje Viešpaties meilėje – mes pabėgsime iš jos dėl savo nuodėmių.
Bažnyčia, remdamasi Senuoju ir Naujuoju Testamentu, įspėja, jog gali būti atmetusių Jėzaus mokymą ir išdidžiai pasirinkusių savo kelią žmonių, kurie amžinojo gyvenimo tikslo nepasieks. Kita vertus, Bažnyčia moko, jog žmogus Paskutiniame teisme gali sulaukti pasmerkimo tik dėl savo blogų darbų, bet jokiu būdu ne dėl to, kad Dievas iš anksto būtų tą žmogų numatęs pasmerkimui. Niekas nežino, kas yra pasmerktieji. Taip pat Bažnyčia moko, jog niekam nežinoma apie tuos žmones, kurie yra ar galėtų būti pasmerkti. Pavyzdingi Kristaus sekėjai viešai skelbiami palaimintaisiais ir šventaisiais, tačiau nė apie vieną žmogų Bažnyčia netvirtina, jog jis yra pasmerktas.
Ganytoją, skiriantį kairę nuo dešinės, vis dėlto tikrai išvysime akis į akį. Ir tas vienas vienintelis žodis tą akimirką skambės Jo lūpose. Koks tas žodis? Be abejo, tas, kurį girdėjome šimtus, tūkstančius ir net milijonus kartų. Meilė.
Šiandien būtent šį žodį ir turime prisiminti, kai mąstome apie akistatą su Kūrėju. Mes juk būsime teisiami ne pagal tai, kiek saldžiai ir svajingai kalbėjome apie meilę, kiek ketinome mylėti, kiek žinojome apie visa tai, ar kiek parašėme traktatų, literatūros kūrinių, įgyvendinome projektų, bet pagal tai, kiek konkrečiai mylėjome ir kur buvo mūsų rankos – ar kišenėse, ar ištiestos brolio, sesers link, kad paguostų, sušildytų ir sudraustų.
Ko gero, teisūs yra apaštalai, raginantys mus nemylėti žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Pradėkime tą daryti, žinodami, jog pasaulį teis Gailestingumas. Teisingas Gailestingumas, ne tik girdintis žodžius, bet matantis ir slapčiausias širdies intencijas.
Ši Kristaus Karaliaus iškilmės evangelinė ištara mūsų negąsdina peklos katilais, bet tai yra paraginimas ir kvietimas savirefleksijai. Tai Kristaus ir Bažnyčios kvietimas išlipti iš savo susikurtos egoistinės evangelijos sampratos ir pereiti prie tikėjimo darbų – artimo meilės darbų. Dar kartą pasikartosiu: kiek konkrečiai mylėjome ir kur buvo mūsų rankos – ar kišenėse, ar ištiestos brolio, sesers link, kad paguostų, sušildytų ir sudraustų. Dievo palaimos jums šioje savirefleksijoje ir krikščioniškame veikime dėl kito.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
