Navinykų kaimas daug metų garsėjo švietimo tradicijomis. Šiandien tai tik šio krašto istorijos nuotrupos. Verta jas, kad ir trumpam, prisiminti.
Pirmoji mokykla
Pirmoji viešoji lietuviška keturmetė mokykla Navinykuose atidaryta Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915-ųjų rudenį. Ji veikė Tomo Milančiaus namuose. Mokė Martynas Milančius, kuris buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Be kitų, čia mokėsi būsimasis mokytojas ir literatas Jonas Stoskeliūnas iš Kampuočių. Jis iš šios mokyklos išėjo gerokai pasikaustęs, nes vėliau besimokydamas Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose iš matematikos gaudavo vien penketus.
Kitas šios mokyklos absolventas buvo mokytojas Antanas Valinčius. Jis „Trumpoje mano biografijoje“ rašė: „Mokytis pradėjau pas daraktorių, turėdamas 7 ar 8 metus. Mokiausi žiemą. Prisimenu, kai žiemą iš Vaitakiemio Vaznelių, kur išvežė tėvai, vaikščiojau su kitais vaikais į Navinykų mokyklą (pas mokytoją Milančių). Vyresnieji vaikai mus, mažesniuosius, dažnai išmaudydavo sniege. Tų pačių metų pavasarį į Navinykų mokyklą vaikščiojau iš namų (iš Valinčių ) apie 6–7 kilometrus.“
Iš žmonių prisiminimų žinome, kad mokytojas Martynas Milančius mokė visiškai nesilaikydamas jokios programos. Juozas Vaina „Aušroje“ yra rašęs: „Vienam kambary tilpdavo, kaip dabar sakytume, visos klasės. Darbą paskirstydavo grupėmis. Daugiausia mokė matematikos, mažiau kalbų. Lietuviškai šiek tiek paskaitydavo, o lenkiškai nė kiek.“
Navinykų lietuviška mokykla veikė penkerius metus, iki 1920-ųjų. Ją uždarė lenkų valdžia. Nuo šio įvykio šiemet sukanka 100 metų. Mokytojas Milančius dar kurį laiką slapta mokė lietuvių vaikus. 1922 m. jis išvažiavo mokytojauti į Klevus. O Navinykuose, vietoj lietuviškos, atidaryta lenkiška mokykla.
Panašus buvo ir kitų šio krašto mokyklų likimas. Žmonės bandė priešintis, vaikus mokė slapta, samdė jiems mokytojus. Tačiau ilgainiui tėvai buvo priversti leisti savo vaikus į lenkiškas mokyklas. Jose, siekiant sumažinti lietuvių pasipriešinimą, trumpam buvo įvestos ir lietuvių kalbos pamokos.
Kaimo šviesuoliai ragino tėvus nepasiduoti, prašyti valdžios leidimo steigti savo mokyklas. Žmonių prašymai likdavo be atsako. Antai 1925 m. Navinykų gyventojai prašė mokyklos 42 lietuvių vaikams, įteikė 20 deklaracijų, tačiau atsakymo nesulaukė.
Tarpukariu Navinykų mokykla buvo lenkiška su neprivalomomis lietuvių kalbos pamokomis.
Antroji mokykla
1939 m. rudenį vokiečiams užėmus Lenkiją, mokyklos savo veiklos nepradėjo. Rugsėjo pabaigoje agronomo Jono Pajaujo ir kitų lietuvių visuomenės veikėjų iniciatyva buvo sukviesti lietuvių mokytojai, studentai ir vyresniųjų klasių mokiniai. Labai greitai mūsų krašte pradėjo darbą 17 lietuviškų mokyklų. Joms, žinoma, trūko mokymo priemonių, tačiau mokyklos buvo, veikė. Deja, po kelių mėnesių vokiečiai jas uždraudė, pradėjo suiminėti lietuvius mokytojus. Daug jų, norėdami išvengti kalėjimo, pasitraukė į Lietuvą.
Antroji lietuviška Navinykų mokykla, kaip ir kitos, veikė porą mėnesių. Marytė Malinauskienė knygoje „NAVINYKAI. Prisiminimų dovanos“ pateikia tokį mokinės pasakojimą: „Prasidėjus karui, kai užėjo vokiečiai, iki Kalėdų mokė Vincas Žilinskas iš Kampuočių, kuris buvo gyvenęs ir mokytojavęs Lietuvoje. Jis mokė iš vadovėlio „Sakalėlis“. Kalėdų proga iš šio vadovėlio mokytojas man davė išmokti eilėraštį, bet pasakė, kad žodį „motinėlė“ pakeisčiau į „tėvužėlis“, nes tada buvo miręs mano tėtis…“
Praūžus frontui, Punsko krašte iš naujo pradėta organizuoti švietimą. Iš pradžių jis vyko lenkų kalba. 1944 metų rudenį mokyklos pradėjo darbą Punske, Pristavonyse, Vidugiriuose, Paliūnuose. Tais pačiais metais Vaitakiemio, Navinykų ir Šlynakiemio mokyklose vaikams buvo leista mokytis ir lietuvių kalbos.
Trečioji mokykla
Trečioji Navinykų lietuviška mokykla atidaryta 1962 m. Ji iškilo per Lenkijos krikščionybės tūkstantmečio metines. Tokių mokyklų šalyje anuomet buvo pastatyta 1000. Navinykų švietimo įstaiga atliko labai svarbų vaidmenį mūsų krašto visuomenės gyvenime. Ji sėkmingai veikė ištisus penkiasdešimt metų. Ne vieną straipsnį, o gal ir knygą, galima apie ją parašyti.
Paskutinė Navinykų mokyklos direktorė Nastutė Sidarienė apie mokyklą rašė: „Tai nebuvo eilinė kaimo mokykla, o mokykla su savo dvasia, atvira įvairioms nuomonėms, kūrybinga, tautiška, žiūrinti į ateitį, bet kartu ir atsigręžusi į savo tėvų ir protėvių tradicijas. Galbūt todėl prireikė taip pat neeiliniu būdu paskutinį kartą uždaryti jos duris. Uždaryta Punsko valsčiaus tarybos sprendimu 2013 m. gegužės 17 d. Uždarymo priežastis – finansų stoka. Niekas nesuprato šio sprendimo. Tikrai žinia, kad užgeso paskutinis kaimo šviesulys – lietuviška mokykla.“
Vos dvejų metų pritrūko, kad būtume galėję švęsti ir šios lietuviškos mokyklos 100-mečio jubiliejų.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
