Punsko naujosios kapinės

Dažnokai prisimename į amžinybę iškeliavusius savo artimus, retkarčiais minime vieną ar kitą šventąjį. Kartą per metus, Visų šventųjų dieną, pagerbiame visus, pasiekusius tai, ką Dievas jiems paruošė. Lenkijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse Visų šventųjų dieną lankome artimųjų kapus, degame žvakes, prisimename ir pagerbiame, pasimeldžiame už jų vėles.

Punske naujųjų kapinių pavadinimas yra sąlyginis – joms daugiau nei 100 metų. Šios kapinės – tai Punsko klebono, poeto, aušrininko ir visuomenininko Simono Norkaus nuopelnas. Jis Trakiškėse, į pietryčius nuo Punsko miestelio centro, nupirko 6 margus žemės ir įsteigė naujas kapines. Jose pastatė mūrinę koplyčią. Joje jis ir kunigas Žievys yra palaidoti. Šioje koplyčioje Visų šventųjų vakarą yra atnašaujamos šv. Mišios.

Į Punsko kapines galima patekti per iškilius gotikos stiliaus vartus, pro šoninius vartus arba pro mažuosius vartelius. Paradiniai kapinių vartai niekada nebuvo naudojami (gal jie skirti prisikėlusiems iš numirusių išeiti).

Naujosios kapinės yra palyginti nemažos. Jų plotas 3,24 ha. Kapinės alėjomis suskirstytos į 8 dalis. Mažiausiai užlaidota rytinė kapinių dalis.

Ali­ci­ja Pet­ruš­ke­vi­čiū­tė dip­lo­mi­niame dar­be „Sei­nų ir Pun­sko kraš­to tu­ris­ti­nė ge­og­ra­fi­ja“ mini tris XIX a. an­tka­pius su da­to­mis. XX a. pradžios an­tka­pių yra ke­lio­li­ka. Čia esama ir ka­pų žmo­nių iš tų kai­mų, ku­rie da­bar yra Lie­tu­vo­je, pvz.: Zo­vo­dos, Moc­ka­vos, Alksnė­nų.

Punsko kapinėse daugybė įvairių formų antkapinių paminklų: pradedant nuo kuklių kryželių su metalinėmis lentelėmis iki masyvių akmeninių paminklų, aptvertų tvorelėmis. Daugiausia antkapių yra su užrašais lietuvių kalba. Lenkiškų užrašų yra nemažai ir kasmet vis daugėja. Kapinių vakarinėje dalyje yra išlikusių senų antkapių. Šiaurinėje dalyje netoli mūro yra palaidoti Lenkijos armijos kareiviai, apie kuriuos jokios informacijos nepavyko rasti.

Iš Punsko senųjų ir naujųjų kapinių antkapių užrašų galima spręsti, kad 1893–1904 m. žmonės buvo laidojami ir senosiose, ir naujosiose kapinėse.

Naujųjų kapinių antkapių užrašai yra įvairūs. Beje, pasitaiko ir su grubiomis kalbos klaidomis. Užrašuose nedaug pateikta informacijos apie mirusiuosius. Dažniausiai įrašoma: vardas, pavardė, vietovė, kiek metų gyveno, kada mirė, kartais dar patikslinama, kokia mirtimi.

Senesniems kapams būdingi buvo tokie tekstai: „Jėzau, priimk jų dūšas į savo karalystę“, „Dieve, pasigailėk sielų“. Naujesniems kapams dažniausios tokios sentencijas: „Ilsėkis ramybėje“, „Ilsėkis ramybėje pas Dievą“, „Laimink, Dieve, amžinybėje“, „Būk laimingas pas Dievą – liūdinti šeima“, „Tegul Jums būna lengva Lietuvos žemelė“.

Kai kurie antkapių užrašai eiliuoti:

„Viešpatie, leidai – gyvenau,
pakvietei – atėjau.“

„Gyvuosius sveikina ryto saulė,
o mirusius kapų tyla.“

„Žali beržai prie jūsų kapo šlama,
šaltom rasom pravirksta už vaikus…

Jūs pailsėkite nors čia, brangūs tėveliai,
iškentę žemės vargus ir skausmus.“

Antkapių užrašuose pasitaiko ir šventų giesmių, maldų ar Šventojo Rašto žodžių, kaip antai: „Kas tiki manimi, gyvens per amžius.“

Palaidotų kunigų antkapių įrašai yra žymiai turtingesni.

„Simonas Norkus. 1841–1913. Punsko klebonas, literatas, aušrininkas, visuomenininkas.“

„Čia ilsisi kun. Antanas Žievys, kilnios atminties Punsko klebonas. 1886 II 11 – 1949 VIII 30.“

„Kun. Antanas Šuminskas. Punsko klebonas. Kilnusis šio krašto sūnus. Čia gimęs ir apaštalavęs. 16 XII 1911 – 6 VI 1967.“

„Šviesios atminties kunigas, prelatas Bronislovas Kuculis, gimęs 1928 09 11 d. Išėjo po 50 metų kunigystės 2005 01 11 d.“

Nedaug yra antkapinių tekstų, kuriuose įvardijama mirusiojo pareigos ar jo nuopelnai visuomenei, kaip antai: „Vincas Kaminskas 1863–1953. Knygnešys Kampuočių kaimo“, „Pirmasis Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka 1885–1956“, „Buvai kaip ąžuolas prie Nemunėlio“, ar „Tegul tau būna lengva ši žemė, dėl kurios laisvės gyvybę savo paaukojai“, „Motiną ir tėvynę mylėjai labiau negu gyvenimą“.

Kai kuriuose antkapiuose įrašyti jų fundatoriai: „Paaukojo sūnus“, „Mylimai mamytei pasiaukojo dukra su vyru.“

Sigitas Birgelis, punskas.pl