Pataruoju metu susiduriame su daugeliu iššūkių. Pandemija. Kaip pasirūpinti savo ir kitų fizine sveikata, tačiau nepalūžti psichologiškai? Matome, kad tai iššūkis: atšaukiami kultūriniai renginiai, vis daugiau būname namie, leidžiame laiką prie kompiuterių, tingiai susiraitę ant lovos… Tačiau kaip tai atsiliepia mūsų psichologinei sveikatai?
Kornelija Mauliūtė, choreografinio sambūrio „Jotva“ vadovė, teigia, kad tokiomis situacijomis kaip ši pirmiausia kenčia kultūra, ir tai – labai blogai. Pasak jos, be kultūros prasideda egzistencinė krizė; galų gale tai veda į civilizacijų žlugimą. Geriau pagalvojus, ar mes esame pasiruošę išgyventi, tačiau ne gyventi? Ar mes nebijome netekti gyvenimo prasmės? Choreografė sako, kad pasiduoti apatijai negalima – reikia ieškoti būdų, kaip, net ir tokiomis sudėtingomis pandemijos sąlygomis, kultūrą susikurti, kaip ją puoselėti. „Pabandykime atrasti sau mažą pasaulėlį, kurį galime susikurti patys sau. Laimė yra viduje, ir reikia mokėti džiaugtis tais mažais dalykėliais, dalintis ir su kitais. Nes kas tavo pasiekimai, jeigu nesidalini?“
Sambūrio vadovė pati stengiasi, kiek tik įmanoma šiomis sąlygomis, dirbti su šokėjais – šiuo metu kuriamas „Jotvos“ filmas-koncertas „(Ne)tikra istorija“, planuojamas sambūrio 70-metis: ji teigia, kad reikia stengtis puoselėti kultūrą, kiek tik leidžia pandemijos situacija – negalima pasiduoti.
Kornelija sako, kad tai, kas vyksta visuomenėje dabar, – ne naujiena. „Kultūra, menas veikė karo metu, buvo pandemijos, bet visi suvokė, kad tai yra atgaiva, tai yra postūmis.“ Ji teigia, kad svarbu pradėti nuo savęs – žiūrėti savo kiemo: „Jeigu tu susitvarkysi savo kieme, užsikrės nuo tavęs kaimynas.“ Sambūrio vadovė sako nemėgstanti aptingimo ir skundimosi – pasak jos, ši pandemija parodė, jog mums niekas nepriklauso: jei norisi ką nors turėti, reikia įdėti pastangų. Kokios pastangos galėtų būti pandemijos metu? Galimybių visad yra – net jeigu tenka būti užsidarius namie; ir tai neapsiriboja vien kompiuteriu. Galbūt tobulinti šokių žingsnelius? Galbūt tiesiog rašyti, piešti? O galbūt, kada tik bus įmanoma, nepabijoti ir būrelių?
Pasak choreografės, svarbu tinkamai auklėti vaikus – tada jiems ir ištverti pandemiją bus lengviau. Ji teigia, kad vaikus reikia mokyti – šie patys turi dėti pastangas, dalintis su kitais. „Niekas mums neprivalo nieko duoti, niekas, ir tu esi vertas tik tiek, kiek tu iš savęs gali duoti, nes taip tave įvertina pasaulis ir aplinka.“
Taip pat sambūrio vadovė pastebi, kad visuomenė ir tėvai neturėtų kišti vaikams į galvą vadinamųjų sėkmės formulių, nes tai gali sutrukdyti jiems siekti to, ko iš tikrųjų nori. „Aišku, ir žiniasklaida, ir patys pasidarėm sau bėdų – žvaigždžių gyvenimai, pirmuose puslapiuose sėkmės formulės verslui… Kodėl mes nešnekam apie tokį žmogų, kuris, pavyzdžiui, nenuėjo į studijas, dirba savo tėvų ūkyje, užsidirba sau, ne tik turi ką valgyti, bet dar ir kitus pamaitina – tai čia ne sėkmės formulė?“ Pasak jos, vaikas turėtų būti laisvas pats susikurti sėkmės formulę.
Kornelija teigia, kad šiais laikais ir būti šokėju yra sunku – net jeigu vaikas to nuoširdžiai ir nori, neretai greitai pasiduoda. Choreografė sako, kad vaikai turi suprasti, jog turi įdėti nemažai pastangų ir mokydamiesi šokti. Ji pastebi, kad dažnai mažiesiems greitai pasidaro neįdomu – jei kas nors nepasiseka, jie numoja ranka, kad nemoka; nesupranta, kad reikia kasdien dirbti, stengtis. Pasak jos, yra klaidingas įsitikinimas, kad šokis, popietiniai būreliai turi atpalaiduoti – jei nori mėgautis veikla, reikia dirbti. Sambūrio vadovė teigia, kad kai ką suprasti turėtų ir tėvai – jie neturėtų vaikams leisti vien sėdėti prie mokslų ir kompiuterių, nes tada nebus netgi mūsų pačių šaknų ir kultūros. Kornelija įvardija vieną blogiausių pandemijos pasekmių – kad nebeliko laiko disciplinos, nebeliko grafikų, viskas susijaukė; ir patys pasimetėm. Tačiau ji teigia, kad „meniškas, kūrybiškas žmogus ar vaikas visą laiką susiras, ką su savim padaryti.“
Taigi pamąstykim: jeigu pandemijos metu vien sėdime prie kompiuterio, ar mums tikrai bus gerai? Galbūt reikia netingėti ir nepasiduoti, patiems bandyti susikurti kultūrą? Ar mes geriau jaustumėmės prasėdėję prie kompiuterio, ar išmokę, padarę ką nors nauja, ką, galbūt ne dabar, bet pasibaigus pandemijai – galėtume parodyti pasauliui? O ir pandemija kažkada baigsis. Ir būsime tik stipresni.
Laima Jancaitė, punskas.pl
