Saulėtą rugpjūčio dieną su mama susiruošėme aplankyti Lietuvos partizano Petro Dzidoliko-Bijūno žūties vietą Jiezne. Važiuodamos pakeliui stabtelėjome Prienuose ir užsukome į senąsias miesto kapines, kur palaidoti partizano Jurgio Krikščiūno-Rimvydo seneliai bei kiti artimieji. Uždegėme žvakelę, sukalbėjome maldą. Paskui pasukome Jiezno link, esančio už 15 kilometrų į rytus nuo Prienų.
Švento Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo Jiezno bažnyčios bokštus pastebėjome iš toli, netrukus atsivėrė ir ežero grožis. Vėlyvojo baroko įstabi mūrinė bažnyčia mena didikų Pacų giminės nuopelnus XVII amžiuje gražinant Lietuvą – šie aristokratai taip pat ir Pažaislio kamaldulių vienuolyno fundatoriai Kaune. Na, o kalbininkas Kazimieras Būga teigė, kad Jiezno pavadinimas yra jotvingių kilmės miestas, gavęs šalia esančio ežero vardą.
Surasti Jiezno apylinkių partizanams skirtą paminklą nebuvo sunku, nes orientavomės į tą pusę, kur yra vandentiekio bokštas. Internete perskaitėme, jog sovietiniais laikais, kur buvo užkasti nukankinti partizanai, sumanyta pastatyti vandentiekio bokštus. Sutiktas gatvėje žmogus dar patikslino: „Prie gaisrinės, gaisrininkai viską jums papasakos.“ Iš tiesų vienas iš gaisrininkų mums viską aprodė. Kur dabar stovi metalinis kryžius, anksčiau stovėjo didžiulė žydo daržinė, joje stribai ir užkasdavo nukankintus būstinėje ar atvežtus iš kitur ir niekintus turgaus aikštėje partizanų kūnus.
„Ar jūs giminės būsite? – tuoj pat ėmė teirautis žmogus, – mano tetos vyras čia guli.“ Pasisakome, jog atvykome aplankyti vietos, kur žuvo iš Lenkijos, Punsko apylinkių, kilęs lietuvis Petras Dzidolikas-Bijūnas. „Net iš Lenkijos buvo“, – nusistebi mūsų pašnekovas. Nurodęs, kur čia pat tebestovi buvusi stribų būstinė, gaisrininkas grįžta prie savo kasdieninių darbų, o mes einame apžiūrėti su meile įamžinto Lietuvos gynėjų atminimo. Iš kitų partizanams skirtų paminklų jis išsiskiria tuo, kad papėdėje žuvusiųjų pavardės surašytos atskirose lentelėse, tarsi norint pabrėžti, jog kiekvieno partizano ar partizanų šeimos likimas buvo unikalus, nepakartojamas. Pačiame memorialo priekyje randame ir lentelę, skirtą Petrui Dzidolikui-Bijūnui.
Bronislava Vinskienė knygoje „Jiezno Ąžuolai“, išleistoje Vilniuje 2007 m., skyrelyje „Trumpos žinios apie Jiezno apylinkių partizanus“ rašo:
Dzidolikas, Petras-Bijūnas (1921–1945)
Kilęs iš Punsko, Trumpališkio kaimo, Seinų valsčiaus [iš tikrųjų iš Punsko valsčiaus, Seinų apskrities – red.]. Priklausė Geležinio vilko rinktinei Juozo Ogilbo-Dobilo būriui. Jo veiklos vietos – Jiezno, Stakliškių apylinkės. Dalyvavo Alšininkų kautynėse, mūšyje prie Gojaus miško. Vieną ankstų rytą pavargęs atėjo pas Padriežiškių kaimo gyventoją dienai pailsėti. Pavalgė ir nuėjo į kluoną pailsėti. Viena iš šeimininkių nunešė jam gerti, į gėrimą įdėjusi stiprių migdomųjų. Pati atėjo į Jiezną ir vienam stribui į kišenę įkišo lapelį, ten buvo nurodyta vieta, kur kietai miegojo Bijūnas. Jiezno stribai atvažiavę jį paėmė ir Jiezne žiauriai nukankino.
Jiezne už kelių dešimčių metrų nuo paminklo Lietuvos partizanams tebestovi namas, kuriame buvo įsikūrusi stribų būstinė. Jis nepažymėtas jokiu atminimo ženklu, bet visi miesto gyventojai gerai žino, kiek kančių jame patirta. Yra archyvuose išlikusi sovietinių pareigūnų daryta nuotrauka, kurioje užfiksuotas šio namo kieme ant žemės paguldytas nukankinto Petro Dzidoliko-Bijūno kūnas.
Grįždamos namo vis dar dalijomės įspūdžiais, patirtais Jiezne. Istorija tarsi atgijo, priartėjo, palietė. Norisi papasakoti ir apie kitus Lietuvos partizanus, Petro Dzidoliko-Bijūno bendražygius, bet jiems tebus skirtas kitas pasakojimas.
Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
