Rugpjūco 15 dzienos rytas buvo ramus, saulėtas ir baisiai šiltas. „Kiba ca tep tyča šįmet?“, – pamisnau. Meluotau, jei sakytau, kad Švenčausios Panelės Marijos dangun ėmimo dzienos kasmet būdavo labai saulėtos ir šiltos. Būdavo, kad iš vakaro žmogus mėgaujiesi vasaros kaitru, skubini su mergom ir moteriškėm beigc pync Žolinių vainikų, o antryt priskeli lyg rudenį – šalta, nemalonu, dangus usiraugis tep, kap būtum kų pernakc Dzievui nusdėjis. Šįmet, kap neteko jų laukc su jauduliu širdzin, tai tep ir davė gerų orų.
Viskas buvo tep, kap ir valsčus informavo. Nebuvo tautodailės mugės, katrį cik ir traukė minias žmonių iš visokių Lenkijos ir Lietuvos vietų, o net ir kitų valstybių lankytojus. Nieko čudno. Virš trisdešimc metų šitų tradicijų puoselėjo Aldona Vaicekauskienė. Šįmet pandemija viskų sumaišė. Judėjimas per Lietuvos ir Lenkijos sienų suvaržytas. Jokias rankdarbių ir tradicinio meno mylėtojas negalėjo atvažuoc pas mus. Nu galėj, alia kas norėtų kirsc sienų, o paskui grįžis dzvi savaites laikycis privalomo karantino? Gerau jau tį, kur asam.
Rycinės arbatos gūrkšnis pranašavo ramių dzienų. Galvoj kaboj klausimas: važuoc Pūnckan ar nevažuoc? Raikia laikycis saugos taisyklių, o, kap žinia, toki atlaidai vis ciek traukia ciek savus, ciek svecimus. Iš vakaro matiau, kas darėsi Pūncko gatvukėse. Suscikau vien cik turistus. Taigi, mugės nebus, alia cikrausia netruks norincų pažūrėc Žolinių vainikų. Kų daryc? Važuoju. Nesbrausiu tarp žmonių. Šįmecų Žolinių cikslas – rimcau papoterauc.
Planų ingyvendzyc buvo labai paprasta. Nuvažavus radau pustuštį bažnyčos aikštį. Kap mes sakom, an straganų gulėj plastikinių žaislų pūndai, saldumynai ir… žavus apatinio trikotažo rinkinys. Nei vienas, nei du. Situacijų išgelbėj skanios barankos, be katrų sunku įsivaizduoc atlaidus. Netoli „Rūtos“ restorano palapinukė gūndė skaniais cepelinais ir lietuvišku giru. Visko šito buvo galima paragauc ir prie autobusų stotelės, dabarcinio „Grūdelio“. Visai neblogai, ba tįnais buvo galima pasėdėc toliau nuo žmonių, laikancis cinkamo actumo. Tį nesisarmacyta vieno kito alaus bokalo išlankc ir gaspadoram pašnekėc apė šįmecį derlių.
Nebuvau bažnyčoj. Nu cik an biskio babinčuj. Alia spėjau pamacyc, kad nebuvo jokio žmonių pertekliaus ir spūscies, katrį kasmet vienam ar kitam acimdavo jėgas kojose. Jautėsi ramuma. Bažnyčos laiptus puošė keletas vainikų. Pandemija padarė savo. Moteriškės šnekėj: „Nežinojom, ar ca pync vainikų, ar ne? Ar ca lais in bažnyčų? Niekas nieko nesakė, tai menkai pasruošėm, alia kokias vainikas yra, tokias yra. Šįmet ca viskas čudniau“. Ir toj paci procesija buvo tokia rami, kad net sunku nupasakoc. Jautėsi žmonių acipalaidavimas ir susikaupimas maldai. Ir prie, ir pacoj bažnyčoj buvo ciej, katriej atėjo „iš dūšios“ pabūc su Dzievu. Tai buvo sanoviškos Žolinės. Bent cik tep galiu jas įsivaizduoc iš tėtės pasakojimų.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Viskų sugadino toj pandemija.Žmones galėjo ramiau pabūc.