Prieš metus Punsko parapijoje darbą pradėjo kunigas Povilas Slaminis. Šia proga – nuoširdus interviu su kunigu.
Kaip jaučiatės gyvendamas Punske, kokia yra Jūsų kasdienybė čia? Koks yra tas kunigo gyvenimas?
Punsko kraštas yra unikalus. Šio krašto žmonės žino, kas yra lietuvybė. Šio krašto žmonių savitumas yra lietuvybės saugojimas – mane tai žavi. Toks tradicijų saugojimas skatina pergalvoti savo paties tautinę savimonę, savo lietuviškumo šaknis. Man, kaip jaunam kunigui iš Lietuvos, gyventi čia, Punske, reiškia ne tik savo tikėjimo auginimą, bet taip pat lietuviškumo gaivinimą. Šis augimas ir gaivinimas vyksta per lietuviškus ir krikščioniškus tradicinius kultūrinius elementus. Tai mane augina kaip asmenybę. Jaučiuosi kaip didelėje lietuviškumo mokykloje.
Mano kasdienybėje yra du ryškūs dalykai. Tai pirmiausia bendra malda su žmonėmis šv. Mišių metu. Tai yra mano prioritetas – Eucharistijos šventimas. Šioji bendrystė, esanti šv. Mišių metu, yra tęstinė mano atveju. Su šv. Mišių palaiminimu mano santykis su šio krašto žmonėmis nesibaigia. Yra šeimų ratelis, su kuriomis turime labai šiltus ir draugiškus santykius – juk draugystė irgi augina.
Kitas mano kasdienybės veiksnys yra pastoracinė veikla. Man, kaip jaunam kunigui, yra labai svarbi Evangelijos sklaida. Šis Gerosios Naujienos skleidimas turi savitumą, kur save reikia tiesiog dovanoti – dovanoti savo laiką, dovanoti savo dėmesį, dovanoti savo pasišventimą. Labai džiaugiuosi Punsko žmonių imlumu. Aišku, yra įvairiausio plauko žmonių, bet labai džiugu, kad yra tokių, kurie yra atviri evangeliniam naujumui, atviri Gerosios Naujienos kitoniškumui. Šis evangelinis kitoniškumas mane patį, kaip jauną dvasininką, skatina ieškoti naujų sielovados puoselėjimo įrankių. Tuo ir pasižymi mano kasdienybė. Reikėjo laiko, kad subręstų naujos pastoracinės veiklos. Reikėjo daug filosofijos – naujų idėjų… Ačiū Dievui, kažkas gimė… Šiuo metu Punsko parapijoje prie visų tradicinių pastoracijos elementų atsirado tokios veiklos, kaip pokalbių laida „Kitokie pasikalbėjimai su šventaisiais“, labai džiaugiuosi, kad atsirado Šventojo Rašto grupelė, kuri susitikimų metu akademiniu pjūviu nagrinėja Evangeliją pagal Morkų. Šiaip naujų vėjų į Punsko parapiją įneša jaunimo giedojimo komanda, kuri duoda savitą dvasingumo stimulą. Čia turiu padėkoti mokytojai Birutei Venslauskienei, kuri surinko tikrai nuostabius vaikus. Naudodamasis proga noriu padėkoti mūsų parapijos jaunimo tėveliams, kurie išleidžia savo vaikus ir net paskatina imtis kažko naujo – nuoširdus ačiū jiems. Kita veikla, prie kurios gal šiek tiek netiesiogiai prisidedu, yra palaimintojo Jurgio Matulaičio maldos grupė. Kaskart dar kokį teologinės tematikos straipsniuką parašau. Man, kaip jaunam kunigui, yra svarbus Gerosios Naujienos komentavimas. Džiaugiuosi tuo, nes tai man neleidžia užsnūsti, skatina savarankiškas Šventojo Rašto studijas, skatina maldai su Šventuoju Raštu.
Kartais pagloboju ir Suvalkų lietuvių bendruomenę. Su šia bendruomene švenčiame Eucharistiją, o ne per seniausiai pradėjome gilintis ir į Šventojo Rašto klodus. Vyksta augimas. Visa tai, ką aš čia susakiau, reikalauja daug savarankiško darbo. Darbo ir maldos…
Koks yra kunigo gyvenimas? Geras klausimas. Pirmiausia vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad kunigiškame gyvenime turi būti mūsų Viešpats Jėzus, nes jeigu Jo nebūtų, tai visas kunigo gyvenimas būtų fikcija – jis būtų tuščias, būtų tik parapinė biurokratija. Mano kunigiškame gyvenime yra labai svarbios liturginės valandos (malda psalmėmis). Tuo prasideda mano diena – rytas su Viešpačiu Jėzumi. Kiekvienas rytas su Šventuoju Raštu – mano kasdieninė duona. Taip aš save maitinu. Nebūtų to – viskas būtų beprasmiška ir visa veikla virstų krūmu, už kurio slėpčiausi.
Kunigiškas gyvenimas yra nuolatinis aukojimasis Dievui ir žmogui… Čia visa eilė veiklų. Vienas išvardijau, o kitas galėčiau priminti: pastoraciniai patarnavimai – krikštai, santuokos, ligonių lankymas, laidotuvės. Viso to centras yra Eucharistija. Taip atrodo mano kunigiškas gyvenimas, santykis su Jėzumi plius veikimas vardan Jo.
Kas padėjo greičiau pasijausti savu ir įsilieti į bendruomenę?
Geras klausimas. Čia išskirčiau du svarbius veiksnius. Pirmiausia man labai padėjo parapijos klebonas kunigas Česlovas. Jo padrąsinimai ir geras žodis man davė gerą stimulą įsilieti į parapijos gyvenimą. Labai gera, kai tave palaiko klebonas. Kitas veiksnys – tai patys parapijiečiai. Gal kai kam pasirodys smulki detalė, bet man tai labai daug… Punskiečiai labai daug šypsosi… Sveikinasi gatvėje… Nuostabus superinis jaunimas, kuris nesidrovi kunigo ir sveikinasi. Punske yra labai gražios kalėdojimo ir laukų šventinimo tradicijos. Čia išryškėjo žmonių atvirumas ir draugiškumas. Tokioje aplinkoje draugystė auga kaip ant mielių. Tiesiog žmonės neleidžia Punske pasijausti vienišu. Taigi, pasijausti savu man leido klebonas ir labai plačios žmonių šypsenos.
Papasakokite įsimintiniausią įvykį, nutikusį Jums Punsko parapijoje.
Daug tų įsimintinų įvykių. Bet norėčiau išskirti tris. Pirmas įvykis buvo šv. Kalėdų nakties šv. Mišios. Įsivaizduokite… Išeinu švęsti liturgiją… o bažnyčioje – didžiausia minia! Jautėsi stipri kalėdinė dvasia. Savito žavumo pridėjo žmonių kalėdinės šypsenos. Kitas man neišdildomas įspūdis. Labai susijaudinau, kai mūsų parapijos jaunimo komanda užgiedojo per šv. Mišias. Pirma giesmė ir kunigas Povilas jau padebesiuose. 🙂 Patikėkit manimi, tie vaikai savyje turi labai daug parako. Jie dalijasi su parapijiečiais savo talentu. O svarbiausia, ką aš matau tuose vaikuose, tai yra vaikiškas tyrumas. Mano manymu, tos pirmosios šv. Mišios, kai jie užgiedojo, buvo to tyrumo paaukojimas Viešpačiui Jėzui. Čia turiu padėkoti mokytojai Birutei Venslauskienei, kuri savo pasiaukojimu visa tai pavertė „kūnu“. Tos pirmosios šv. Mišios yra neišdildoma džiaugsminga patirtis, dovanota vaikų. Tai nepamatuojama. Galų galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į parapijos chorą. Choras, berods, jau mini 120-ąsias gyvavimo metines. Iš kartos į kartą – taip čia yra perduodama giedojimo tradicija. Kai išgirdau giedant chorą, pasijuto labai didelė branda, kuri yra čia esančių žmonių laiko subrandintas giedojimo perlas. Nuostabu.
Tai yra tie trys dalykai, kurie man asmeniškai paliko neišdildomą patirtį.
Kur semiatės dvasinio įkvėpimo? Ar aplinka, kurioje esate, turi tam įtakos, padeda?
Jau prieš tai minėjau. Asmeninis santykis su Viešpačiu, kurį gaivinu per Šventojo Rašto skaitymą, per liturgines valandas. Prisipažinsiu, labai mėgstu naktinius užėjimus į bažnyčią, kai Punskas paskęsta nakties tyloje. Tos naktinės maldos akimirkos bažnyčioje man asmeniškai yra maistas bei įkvėpimas. Kitas labai svarbus veiksnys mano dvasiniame gyvenime yra šventieji ir jų evangelijos įkūnijimas konkrečiame laikotarpyje. Pabūsiu atviras – laida „Kitokie pasikalbėjimai su šventaisiais“ ir gimė naktinėje bažnyčios tyloje. O kas dėl aplinkos, kurioje esu, tai punskiečius atsinešu prie altoriaus. Visada buvo svarbūs lūkesčiai… Svarbiausia, matant šio krašto žmonių tautiškumą, išryškinti, kad jis turi savo šaknis Evangelijoje – pamatinis egzistencinis klausimas. Taigi aplinka turi savitą įtaką.
Pasidalykite: su kokiais iššūkiais ir džiaugsmais teko susidurti per šiuos metus?
Pirmas iššūkis man buvo adaptacinis laikas, kurio metu turėjau tapti savotišku sekliu. Turėjau stebėti, kuo žmonės gyvena. Patikėkit manimi, tai yra nelengva. Stebi ir analizuoji… Man asmeniškai didžiausias iššūkis yra mokykla. Čia turiu dar pasitempti. Būsiu atviras. Kartais net kyla klausimas, kokie čia yra pakantūs mokytojai. Stebiuosi licėjaus direktoriaus Alvydo Nevulio kantrybe ir Vidugirių mokyklėlės direktorės Onutės Samulevičienės pakantumu man. Kartais būdavo, kad net nespėdavau užpildyti reikiamų dokumentų, o jie man labai daug padeda.
Kokie džiaugsmai? Jų čia yra be proto daug. Jau minėjau prieš tai, kad tą džiaugsmą atneša žmonių imlumas ir šypsenos, žmonių kultūringumas. Labai džiaugiuosi vaikais, kurie ateina į bažnyčią dovanoti savo talentą Viešpačiui Jėzui. Džiaugiuosi matydamas jų dvasinį augimą. Džiaugiuosi mokytojos Birutės Venslauskienės pasiaukojimu.
Gal tai pasirodys mažas dalykas, bet jis man taip pat yra labai reikšmingas. Įsivaizduokite… Ateini į bažnytėlę ir matai moteris, kurios daro floristikos stebuklus ant altorių. Džiaugiuosi, kad jos dovanoja savo laiką bažnytėlės papuošimui. Labai kviesčiau parapijiečius bent kartkartėmis pasakyti toms puošėjoms trumpą žodelį – ačiū.
Labai džiaugiuosi Sigito Birgelio pasišventimu. Matosi, kad žmogui labai rūpi Evangelijos sklaida. Mane labai džiugina, kad jis yra tas žmogus, kuris yra atviras naujoms idėjoms.
Ko norėtumėte palinkėti sau ir parapijiečiams?
Ko aš palinkėčiau? Pirmiausia – dar plačiau atverti savo širdis Dievo malonės veikimui. Kitas mano palinkėjimas būtų toliau saugoti Punsko krašto savitumą. Linkiu išsaugoti lietuviškas tradicijas. Trečias mano palinkėjimas būtų dar labiau puoselėti dorybes. Juk tobulumui ribų nėra!
.
Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
