XV eilinis sekmadienis (Mt 13, 1–23)
Viskas Evangelijoje yra labai nuoseklu. Evangelinė mintis papildo evangelinę mintį. Nuo radikalių Jėzaus ištarų iki palyginimų. Praeitą sekmadienį Jėzus kalbėjo apie mažumą. Tai tiesioginė Jėzaus ištara, o šį sekmadienį Jėzaus lūpose yra tarsi iliustruojantis pavyzdys, kas laukia žmogaus, kuris priima Dievo žodį su tikru ir nuoširdžiu vaikiškumu.
Kodėl palyginimai?
Jėzus kalba palyginimais. Toks kalbėjimo būdas buvo paplitęs tarp to meto rabinų. Paprastai palyginimas konstruojamas, remiantis suprantamais pavyzdžiais iš žmogaus kasdienybės, o jame fiksuojami vaizdai veda toliau kasdieniškumo – į Dievo paslaptį. Toks Dievo būdas kalbėti su žmogumi atskleidžia, koks Dievui brangus yra istoriškumas ir kaip jam rūpi žmogaus gyvenimiškoji konkretybė. Galiausiai Dievo žodis tampa kūnu istorijoje, kad tokiu būdu, liesdamasis prie žmogiškumo, parodytų paties žmogiškumo augimo perspektyvą.
Vaikiškumo rezultatas priimant Gerąją Naujieną yra šimteriopas, šešiasdešimteriopas, trisdešimteriopas derlius. Labai jau įmantrus Jėzaus kalbėjimas. Kristus dažnai mokė žmones palyginimais. Įprastai manoma, kad mokydamas palyginimais Kristus paprastais žodžiais atskleisdavo Dievo karalystės paslaptis. Vis dėlto pažvelgę giliau, pastebime, kad Kristaus palyginimai nėra tokie jau paprasti ir lengvai suprantami. Apaštalai kartą Viešpačiui taip ir pasakė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų“ (Jn 16, 29). Jėzaus siekinys, sakant palyginimą, prakalbinti žmogų jo paties tikrovėje. Tik tokiu atveju Dievo žodis yra gyvas ir prasmingas – Dievas kalba per žmogiškąją patirtį. Dievas nekalba sunkiomis matematinėmis formulėmis. Per palyginimus dieviškoji tiesa tampa labiau priimtina. Kitokiu atveju Geroji Naujiena liktų nebyli ir nesuprasta, nes pats Dievas yra neišsemiamas slėpinys. Per palyginimus Jėzus tarsi pritraukia dieviškąją tikrovę prie žmogaus supratimo lygio.
Į palyginimus galime pasižiūrėti ir tokiu bibliniu kampu. Šio sekmadienio palyginimą galima suprasti leidžiant Dievui prisiliesti prie mūsų: Jį, atrodo, pajėgtų suprasti net vaikas, tačiau apaštalai jo nesuvokė ir priėję klausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus jiems atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų“ (plg. Mt 13, 11–13). Pažinti Dievo karalystės slėpinių neįmanoma vien tik proto pastangomis, dar reikia ir Dievo šviesos malonės. „Jums duota“ pažinti Dievą ir Jo karalystę, sako Viešpats. Kitaip tariant, Dievo mes negalime pažinti vien tik savo pačių intelekto galiomis ar filosofiniais samprotavimais. Dievas pažįstamas tik tiek, kiek Jis mums pats leidžiasi būti pažintas.
Palyginimų prasmė mokinystėje. Jėzus mokinių akivaizdoje sako palyginimus ne šiaip sau. Toks Jėzaus kalbėjimo pavyzdys yra Gerosios Naujienos skelbimo ypatumų mokymasis. Taip kalbėdamas Jėzus duoda taip pat pavyzdį savo mokiniams, kaip suprasti ir aiškinti Dievo karalystės paslaptį: būtent įsišaknijant istoriškume ir kalbantis su žmogumi jo konkretybėje, tačiau rodant toliau – į tikslą, į tai, kas pranoksta istoriškumo ribas. Tokiu būdu paaiškėja ir tai, jog pasaulis ir istoriniai įvykiai irgi yra Dievo būdas kalbėti su žmogumi: „tai, kas per žodį atsiradę, yra Dievo knyga“. Palyginimas yra tarsi naujas Dievo tikrovės kūrimas konkretaus žmogaus gyvenime. Tai Jėzaus mokinystės įprasminimas. Tai apie ką mes čia?
Palyginimas apie sėjėją yra aptinkamas ir kitose evangelijose. Jį pasakoja ir Matas, Morkus bei Lukas. Evangelijoje pagal Matą palyginimas apie sėjėją yra pirmas. Po šio palyginimo seka daugybė kitų palyginimų; Jėzus kalba apie rauges, apie garstyčios grūdelį ir raugą, apie paslėptą lobį ir kt. Šis palyginimas yra vienas iš nedaugelio, kurie iš karto yra paaiškinami. Grūdas metamas į įvairaus tipo dirvą. Dėl to sėkla ne visuomet sudygsta. „Sėkla yra Dievo žodis“, o dirva, į kurią Dievas sviedžia sėklą, esame kiekvienas iš mūsų, tai yra klausytojai. Jėzaus siekinys, sakant šį palyginimą, skatina mus susitelkti į Dievo žodį. Dievo žodžio svarba išganymo istorijoje yra labai reikšmingas dalykas. Jau Mozė pakartoto įstatymo knygoje primena Dievo žodžio svarbą: „Atmink <…>, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos“ (Įst 8, 3).
Jėzus kalba iš valties; sėjėjas išsirengė sėti. Šventajame Rašte beieškant panašių vietų turime nusikelti į Pradžios knygą. Joje Dievą išvystame kaip sėjėją: „VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu“ (Pr 2, 8–9). Dievas čia vaizduojamas kaip sodininkas. Jis Edene sodina įvairių rūšių medžius. Taigi Šventajame Rašte sėjimo Viešpats yra Dievas.
Dievas nesigaili sėklos. Sėklos kiekis ir atskleidžia, kad mūsų palyginimo sėjėjas yra pats Dievas. Jis yra tas, kuris viskam duoda gyvybę, visada ir visur sėja ir nesigaili. Pranašas Izaijas mums sako: „Nes kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 10–11). Šis žodis, trykštantis iš paties Dievo gelmių, įvykdo vaisingumo misiją; jis palaisto žemę, ir joje ima dygti ir želti augalai. Dievo žodis mus kuria, padaro mus vaisingus, leidžia pražysti naujam suvokimui.
Dievo mestas žodis į žemę, kas jis? Šis žodis yra pats Kristus. Būtent jo paties asmuo tobulai išreiškia, kas yra Tėvas ir ko jis trokšta. Jėzus, norėdamas pasakyti, koks Jis yra Žodis, beria žodžius. Toliau Jis pasiūlys mąstyti apie dangaus karalystę kaip apie žmogų, apsėjusį lauką geromis sėklomis, paskui kalbės apie garstyčios grūdelį, iš kurio išauga didelis medis. Tūkstantis būdų kalbėti apie Žodį, kurį Jis įkūnija.
Kristaus įsikūnijimas yra Dievo tapimas grūdu, kuris yra sviedžiamas į žemę. Kristus per palyginimą nepasako, kur tas grūdas nukris. Jėzus ir toliau kalba įvaizdžiais. Žmonės, kurie yra šalikelėje, lieka nuošalyje. Jie niekuo nesidomi, nieko nesirenka, išskyrus save. Dievo mestas žodis jų niekada nepasieks, nes jie yra be tikslų – jie pasitenkina savo gyvenimišku minusu. Tokiu atveju žodis nuolatos kris tik šalia jų, bet neįkris į juos – Žodis nepasieks jų širdies. Palyginimas kalba apie uolas. Per šį įvaizdį Jėzus parodo žmones, kurie yra labai paviršutiniški; juose nėra gelmės. Dievo žodžiui, mestam ant uolų, nėra terpės, kur Jis galėtų įsišaknyti. Toliau nagrinėjant palyginimą, aptinkame erškėčius. Tokie žmonės yra apgaubti žemiškų rūpesčių, besistengiantys atlikti tai, ko pasaulis iš jų reikalauja. Išties yra sudėtinga patikti pasauliui, nes erškėčiais nusmelkti žmonės yra per daug užsiėmę savo reikalais, kad priimtų į juos mestą Gerosios Naujienos grūdą. Galų galiausiai palyginimas užsimena apie gerą dirvą. Tai žmonės, savyje turį gerą širdies dirvą – jie priima Gerosios Naujienos grūdą, o čia it iš gausybės rago pasipila derlius.
Ką tuomet turime daryti? Visi iš tikrųjų vaisingi dalykai prasideda nuo mažo ir slapto. Jėzus mus kviečia tapti gerosios sėklos sėjėjais, besirūpinančiais karalystės kūrimu ir augimu tiek savo širdies šventovėje, tiek savo aplinkoje. Tad sėkime geras ir gražias sėklas ne tik savo širdyje, bet ir aplink save: savo šeimose, bendruomenėse, darbe ar namuose. Nebijokime daryti gera, nes taip priartinsime Dievo karalystę, tai yra Dievo viešpatavimą čia, žemėje, ir žmonių širdyse.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
