Jurgita Stankauskaitė. Pagaliau Lietuva laisvai pasiekiama

Praaitos savaitės pabeiga ryškiai insirašė mūs krašto kalendoruj. Istorinių įvykių dzienas pamėginau užanspauduoc savo darytose nuotraukose. Biržalio 12 dzienų buvo nugrautos iš žvyro supyltos „sienos“, katros skyrė mus no Lietuvos per visų karantino laikotarpį. Kadangi gyvenu prie pac sienos, per tris mėnasius negalėjom ramiai insukc in savo namų kelukų, prie katro 24 val. per parų stovėjo Lenkijos pasieniecai. Iš pradzų kožnas mūs išvažavimas in Pūnckų ir grįžimas su pirkiniais buvo palydzimas keturų akių. Neapsėjo be stabdzymo ir nusbrydusių klausimų: „A Pani, to kto?“ („Kas Jūs tokia?“), „Gdzie Pani mieszka?“ („Kur gyvenate?“). Vis baksnodavau pirštu in savo kalnukų, turėdama vilcies, kad jau šitų kartų mani acimys ir kitusyk nestabdzis. Iš teisybių, kap pamisnu, nabagam buvo pramoga su vieciniais keliais žodzais persimesc, ba niekas daugiau tuom keliu nevažinėjo. Apė mūs svecus net nešneku, ba ciej nusgandį mislydavo, kad lieps atgal važuoc, nelais pakylc in mūs kalnukų. Paskiau iš langvo piktumo imdavom daryc baikas. Važuodami pro juos apypietėj in Pūnckų, paklausdavom, ar kokio alaus neparvežč prie karaiviško maisto. Cik nusjuokdavo, ba daugiau mes pradėjom jiem in akis lįsc, nei jiej mumiem. Vieni pasrodė labai profesionalūs, o kici – ilgaliežuviai. Vėpteldavo tokius dalykus, kokių neturėj teisės paprastam kaimo žmogui pasakyc. Nugi visokių žmonių yra ir raikia. Dažinota daugiau, nei raikia.

Per tuos tris mėnasius nejauku būdavo praaidzinėc pro pacų sienų, bijotasi net kojų iškišč pro ribas žanklinancį stulpų. Kad būt įdomiau, tai net prie ažaro nemožnėj nuveic, nor no jo mani skyrė koki dzvidešimc žingsnių. Laimei, šunės da galėjo kasdzien acilakc lietuviško vandenio. Pacoj pradzoj cikrai misnom, kad sienų suvaržymas truks pirmas dzvi karantino savaites, alia per pasieniecų iškalbumų po kelių dzienų dažinojom, kad sienas žvyrum užvertė mažausiai mėnasiui. Taigi, jau tadu supratom, kad televizoruj ne visų ciesų sako. Cikrausia dėl žmonių gerovės, mažasnės panikos ir nenuspėjamos visuomenės reakcijos. Jau pac usidarymas ankštuose butuose buvo šokas visiem.

Atėjus tai lauktai sienų acidarymo dzienai, nesnorėj cikėc, kad jau šitų kartų cikrai imsim vėl laisvai judėc in Lietuvų. Pavierinau cik pamatius karaiviškas mašinas pasienin ir karaivukus su lopetom. Vaizdas buvo gražus, nor kartu ir liūdnas, ba ciej vyrukai mosikavo tom lopetom per dzidzausį karščį. Ogi šiltų ir ilgų karaiviškų batų jiem nusiauc nevalia, kad ir kas dėtųsi. Nor oficialiai sienų buvo galima kirsc cik vidurnakcin, kap kalendoruj išmuš biržalio 13 dziena, pasieniecai pasakė, kad jiem pastraukus bus galima jau važuoc. Mes pasbijojom kažkų daryc prieš valdzos insakymų, alia sakė, kad buvo tokių, katriej jau maišėsi pažįstamuose kaimukuose Lietuvos pusėn. Nelabai pasieniecai norėj jų prižūrėc. Prisispoksoj per tuos tris mėnasius ne cik tų pacų veidų, alia ir prisklausė šoni bliaunancų gaspadoraus karvių.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Autorės nuotr.