Dominyka gulėjo pievoje. Žemė dar buvo ganėtinai vėsi, nespėjusi sušilti nuo bandančių ją pasiekti saulės spindulių. Šilto oro gūsiai glostė jos riestą nosytę, bet kartas nuo karto atsiritantys baltai pilkšvi debesys neleido užmiršti, kad visai neseniai po sausomis alkūnėmis prispausta pienė tūnojo pasislėpusi po žiemos laikotarpio skraiste. Šį kartą gerai neišsimiegojo. Dangus neprikrėtė ledinių snaigių ir nenuaudė pūkuoto patalo galūnėms užsikloti. Paguodos teko ieškotis po traškančio lapo gabaliuku.
Tą akimirką mergaitei laikas galėjo sustoti. Ilgai svajojusi apie Dominikos salą, įsimylėjo karvių numindžiotą ežero pakrantę. Kas galėjo patikėti, kad čia pat po kojomis priplaukęs vanduo atstos nuotoliniu būdu numindžiotą Karibų jūros smėlį. Ant dviračio rankenos pakabinta kaukė plevėsavo lyg vaikiškas ant nulaužtos obels šakos pririštas skuduras. Pirštai pagaliau nesismaugė baltais milteliais nubarstytose pirštinėse. Drąsiai čiupinėdami kiekvieną kupstą, užsikabino už rūgštynės lapo. Tokių laimikių dabar reikia gerai paieškoti. Nutręštos pievos priperi vienspalvės ir vienrūšės žolės. Nuobodu. Bent prisiminimai duoda galimybę pabraidžioti raibstančiose spalvose.
Rūgštynės skonis pakvipo kažkada mamos virta sriuba. Tokia paprasta ir neperfantazuota. Bulvė, morka, rūgštynė, kiaušinis ir grietinė. Paskaninta druska ir juodais pipirais. Viskas pamerkta kaulų nuovire. Lyg nieko prašmatnaus, o taip viliojančiai skanu, tarsi ją būtų gaminęs geriausias virtuvės šefas. Deja, jie dar neprigalvojo tiek Mišelino žvaigždučių, kad galėtų mamos gabumus virtuvėje įvertinti.
Šalimais nušokavusi jauna varlė pristojo prie apvalaus akmens, kurį kadaise Dominyka plekšnojo rankutėmis, norėdama iš jo blyną padaryti. Mama juokėsi, supratusi, kad iš jos baldų gamintojos tikrai nebus, bet fantazijos netrūks gyvenimo būdui susigalvoti.
Lapą kapojantys dantys virškino gerą mintį, kuriai pribręsti reikėjo ne vienerių metų. Tam kartui baigė sapalioti apie plataus pasaulio galimybes ir ėmė pinti planus iš gimtosios vietos šaknų. Pirmiausiai reikėjo žengti vieną labai svarbų žingsnį. Prisiskinti rūgštynių puokštę, o po to grįžti į tėviškę. Įsukus pro vartus, prisirinkti lauko rūsyje pernykščių bulvių ir morkų ir įeiti į namus. Senoviškai. Neieškoti kišenėje svetimų monologų. Nebarbenti į duris. Perlipus per slenkstį paprašyti mamos išmokyti virti rūgštynių sriubą.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
