Sūduvių ir galindų vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas II a. Ptolomėjaus „Geografijoje“. Graikų geografas, astronomas ir matematikas Klaudijus Ptolemėjus didžiuliame savo veikale „Geografija“ rašo: „O Sarmatiją užima labai daugelis tautų <…> Mažesnės tautos gyvena Sarmatijoje palei Vyslos upę (Ouistoúlos potamos); po venetų (ounėdoi) gotai (Gythones), toliau suomiai (Finnoi); toliau sulonai (Sulones) <…>, po venetų vėl galindai ir sūduviai (Galindai kai Soudinoi) ir stavanai (Stouanoi) iki alaunų.“
Sarmatija Ptolemėjus vadina Europos sritis į rytus nuo Vyslos. Venetai – tai buvusi kuri nors slavų kiltis, kuri, beje, jo žemėlapyje klaidingai lokalizuojama. Klaidingai – į pietus nuo gotų – lokalizuojami ir suomiai. Galindai su sūduviais Ptolomėjaus žemėlapyje nurodomi palyginti tiksliai. Iš upių tik Vysla nekelia jokių abejonių. Kitos toliau į rytus nuo Vyslos paminėtos upės, įtekančios į Baltiją (Crhónos, Roúdon, Toūrountes, Chėrsunos), sunkiau patikrinamos.
Ptolomėjaus, Aleksandrijos mokslininko, kataloge paminėta daugiau nei 8000 geografinių pasaulio vietų. Čia nurodytos daugelio vietų koordinatės, aprašytos tautos ir gentys. Pagal Ptolomėjaus „Geografiją“ buvo kuriami pasaulio žemėlapiai. Naujus žemėlapius pagal Aleksandrijos mokslininko koordinates konstruoja ir dabartiniai geografai.
Sūduvos vardas dažnokai minimas XII–XV a. istoriniuose šaltiniuose. Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis 1326 m. Karaliaučiuje rašytoje „Prūsų žemės kronikoje“ mini Sūduvos nukariavimą 1277–1283 m. Tą kraštą jis vadina Sudowia, Sudowen, Sudawin, o jos gyventojus – Sudomite.
Vytautas Didysis 1420 m. kovo 11 d. laiške imperatoriui Zigmantui sūduvius vadina trumpiniu, sūdų vardu, ir nurodo juos gyvenus tarp Lietuvos ir Prūsijos: „Terra Sudorum seu Gettarum, que mediat inter terram Lythwaniam et Prussiam.“ Imperatorius Zigmantas laiške didžiajam Ordino magistrui (1421 m.) Sūduvą tapatina su Jotva: „Terra Sudorum et Iacuitarum, quod idem est.“
1283 m. Vokiečių ordinas galutinai užėmė vakarinę Sūduvos dalį. Dauguma sūduvių vadų žuvo kovose, dalis, kaip kunigaikštis Skurdas su savo žmonėmis, pasitraukė į Lietuvą. Kita dalis, kaip kunigaikščiai Gedėtas, Skomantas ir Kantigirdas, pasidavė Ordinui. Likę sūduviai buvo perkelti į Sembą ir apgyvendinti į vakarus nuo Karaliaučiaus, vadinamajame Sūduvių kampe (vok. Sudauer Winkel), kur jie tebegyveno iki XVI a. Vėliau dalis Sembos sūduvių suvokietėjo, sulietuvėjo arba suslavėjo.
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (žinutės autoriai: Edvardas Gudavičius, Algirdas Matulevičius, Adolfas Tautavičius) rašoma: „Sūduviai, jotvingių šiaurinė gentis, gyvenusi Sūduvoje. Su jotvingiais (siaurąja prasme), dainaviais ir palekiais sudarė baltų genčių grupę. Sūduvių kalba ir materialinė kultūra artimesnė prūsams nei lietuviams, bet turėjo bendrų bruožų ir su lietuvių genčių kultūra. Vokiečių archeologai ir istorikai A. Bezzenbergeris, K. H. Lohmeyeris, M. Toeppenas ir kiti juos priskyrė lietuviams; kalbininkai J. Gerulis ir K. Būga, remdamiesi Sūduvoje išlikusiais vietovardžiais ir asmenvardžiais, sūduvių ir visų jotvingių kalbą priskyrė prūsų kalbos tarmei.
Manoma, kad graikų mokslininko Klaudijo Ptolemėjaus II a. pradžioje minimi sūdinai (Soudinos) yra sūduvių protėviai. Nuo XIII a. istorijos šaltiniuose sūduvių vardas lotyniškai buvo rašomas Sudowite, Sudowen, Sudowini, Sudowenses, vokiškai –Sudowin, Sudouwen, Sudouwin.
Iki V a. sūduviai mirusiuosius laidojo nedegintus pilkapiuose. Vėliau įsigalėjo mirusiųjų deginimo paprotys. X–XIII a. Užnemunėje gyvenusiems sūduviams būdingi pilkapiai su akmenų sampilais ir degintiniais žmonių kapais be urnų. Sūduviai turėjo daug ginklų (kalavijų, ypač ietigalių). Nešiota pakabučių, auskarų, segių, žiedų, apyrankių. Buvo išplėtota žemdirbystė.“
Etnonimas Sūduva, į pasaulio istoriją įrašytas II amžiuje, yra nuostabus perlas Lietuvos istorijos karūnoje.
K. Subačius rašo: „Kai kurie istorikai, nepaisydami civilizacijos kultūros klodų ištakų ir jos chronologijos, baltų, lietuvių genčių genezės ir laiko tėkmėje vykusios etninės civilizacinės kultūros plėtros, etninio, istorinio paveldo klodus sukeitė vietomis ir „pagimdė“ antilogišką darinį, teigiantį – jotvingiai yra pagrindinė gentis, o sūduviai yra tik tos genties šiaurinės srities gyventojai. Nesibodėdami K. Ptolemėjo knygoje „Geografija“ II a. įrašytą sudinų gentį įvardija jotvingių vardu, o dar kiti išvis „užmiršo“ sūduvius, jie – išbraukiami iš lietuvių genezės ir galų gale į istoriją įrašomi suvalkiečiais – caro laikų gubernijos gyventojais be tapatybės – tautybės.“[1]
[1] Subačius, K. Sūduvių upės, ežerai ir jų vardų reikšmių kilmė. Punsko „Aušros“ leidykla, 2017, p. 24.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
