Ne vieną padavimą Šiurpilio piliakalnis mums galėtų pasekti, ne vienas užrašytas įvairiuose etnografiniuose rinkiniuose. Dar prieš 5–7 dešimtmečius įvairių istorijų buvo galima išgirsti ir iš ten gyvenančių žmonių. Mūsų dienomis labiausiai žinomas yra pasakojimas apie užkeiktą jaunuolį ir jo dingusius jaučius bei apie Eglę žalčių karalienę.
Prieš 70 metų vienas Jeleniavo kaimo gyventojas papasakojo, ką buvo girdėjęs iš protėvių.
I padavimas
Seniai, seniai ant Šiurpilio piliakalnio stovėjusi galinga pilis. Ją gynė narsūs jotvingių kariai, kuriems vadovavo kunigaikštis, vardu Šiurpa. Jotvingiai ilgus metus čia gynėsi nuo kryžiuočių. Tačiau priešas pralaužė gynybą ir jų kariai įsibrovė į vidų. Tuomet trenkęs perkūnas, suūžęs vėjas, atsivėręs piliakalnis ir pilis su visais gyventojais, gynėjais ir arkliais nusmego į žemę.
Iki šių dienų piliakalnio viduje miega jotvingių kariai ir laukia, kol juos tėvynė pašauks jos ginti.
Pasakojama, kad žmonės, eidami pro Šiurpilio piliakalnį, ne kartą girdėję bildesį, ūžimą, ginklų žvangėjimą ir arklių žvengimą.
II padavimas
Vieną vasaros dieną kaimietis vežė šieną turgun parduoti. Ties Šiurpilio piliakalniu jį sustabdęs nepažįstamas žmogus.
– Jei nepavyks tau šieno parduoti, tuomet nupirksim mes, – pasakė jis.
– Gerai, – sutiko kaimietis.
Kaimietis šieno turguje nepardavė. Grįžtant namo, jam kelią pastojo tas pats nepažįstamasis.
– Sek paskui mane, – liepė jis.
Kai privažiavo Šiurpilį, piliakalnis atsivėrė ir valstietis su šienu įvažiavo vidun. Čia jam prieš akis išniro galinga jotvingių tvirtovė su galybe ginkluotų miegančių karių. Bevažiuojant vežimo ratai užgavo vienam kariui koją. Šis pabudo. Norėjo kelti ir kitus, bet nepažįstamasis tarė:
– Dar ne laikas, miegok!
Karys atsigulė. Valstietis, iškrovęs šieną ir pasiėmęs užmokestį, išvyko namo. Piliakalnis užsivėrė visiems laikams ir niekas daugiau nematė jame nugrimzdusios pilies nei ten miegančių karių.
sb, punskas.pl
