Tekstai niekada nebus sukurti. Taip sako. Jie visą laiką kuriami. Deganti stalo lempa liudininkė. Nuo jos nebus paslėptas nei vienas lietuviškų žodžių ryšulys. Kiekvieną kartą užgęsta, sveikindama naują tekstą. Leidžiu jai ilsėtis. Užteks žiūrėti į svetimą dūšią.
Anądien atrodė, kad visi tekstai patys pasirašė. Neliko nei taško. Kompiuterio klaviatūra prasitrynė ir liko tik juodi mygtukai. Lempa užgeso nieko nepešusi. Už nugaros degė nakties tamsuma. Net ir tos, žvaigždės, priblėso. Instagramas joms neatleis. Reikės kitą dieną pasivyti sekėjų didvyrius. Be kardo, be balto žirgo, be rišlios minties. Su pasaulio tinklu, telpančiu viename delne. Gal joms pašviesti savo stalo lempa? Vis ką nors naujo parašytų po savo tobulos pozos nuotrauka. Veizdalu ją pavadinčiau. O kaip kitaip? Kodėl vietoj teksto žodžio nesukūrus? Žodis irgi tekstas.
Po anos dienos naktis lipo ant vokų. Matyt, stebuklingos kavos nuoviras prarado savo galią. Galėjau duoti galvą nukirst, kad vakar gulėjusio apelsino žievė glaudėsi prie duoninės. Šiandien jos nebuvo nei sliedo. Ė. Vienok stebuklų būna. Tokiu atveju nesinori bildukais netikėti. Galvoje gimusi mintis suveikė geriau nei trys puodeliai juodos kavos. Kvaila tu. Juos reikia išgerti. Žiūrėjimu sapno likučių nenuprausi. Pakabintame veidrodyje atsispindėjo ragana. Tik to ir tetrūko, kad namuose prisiveistų mistinių būtybių tekstų. Laimei, laiku atpažinau savo atvaizdą. Gal ir tos garsios trys baltos panelės, stojusios kelią jauniems bernams buvo sąžinės vaisius, gimęs „tikro“ reginio pavidalu? Reikėjo jiems šaipytis vakaruškose? Nešiosis kaltę, kaip boba velnią ant pečių. Kratysis, purtysis, žegnosis, o anas išsišiepęs kuždės į ausį: „Dabar, tai gali papūst katei po uodega“.
Šiaip ne taip sutvarkytas siluetas nusileido laiptais į lauką. Žiema be sniego kvepėjo automobilių nuorūkomis. Po Kauną siuvo geležiniai arkliai. Šaligatvis buvo sausutėlis. Kojos leidosi Žaliakalnio pakrante, kol pasiekė Kauko laiptus. Gyvas smegenų nervų žaidimas. Nusispjoviau per kairį petį, nes nemoku žaisti šachmatais. Vaizdas iš čia savotiškai gražus. Intymus. Ne be reikalo čia beveik neįmanoma neaptikti susiklijavusios porelės. Nuleistos akys užkabino prie piršto prisiklijavusį pleistrą. Žaizda ėmė gyti, o pirštai maigyti klaviatūroje atsiradusias baltas raides. Laikas sukurti straipsnį. Taip sako.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
