Atėjo čėsas ir man pasakas skaicyc. Ciktais misnau, kad šitų daryc bus daug langviau nei pasrodė iš cikro. Kap buvo? Pasėmiau pasakų knygutį, acivertiau man cakaviausį tekstukų ir, sakau, skaicysiu. Pyrmas sakinys nuvėj visai neblogai. Su antru ėmiau strigc. Mažos rankutės lupa knygutį ir niekap negaliu užbaigc sakinio. Sako man, kad paci skaicis. Tegu bus. „Imk ir skaicyk, cik gražai ir atsargiai“, – pamisnau. Nespėjau myrkterc ir jau vienas puslapis buvo perplėštas. Net širdzin užskaudėjo! Šiciek metų čėdzinau knygutį, o ca per vienų sakundį nori sudrožč pyrmų pasitaikiusį puslapį.
„Jau kap tep, tai ne“, – pumisnau. Gerau jau imsiu ir ca kokių pasakų papasakosiu. Sėdzu, suku galvų. Nieko acimyc negaliu. Šimtus knygų perskaitius, negaliu prismyc trumpiausio pasakojimo. Nusprendiau, kad ca kų savo sumisnysiu. Nugi mano dziedulis ciek man visokių pripasakojis buvo iš galvos, o aš nesukūrsiu? „Jau kap tep, tai ne“, – vėl prisminiau močutės žodzus. Aciminiau, kap prieš mažausia dzvidešimc metų dziedulis tankiai pasakodavo apė pylkų vilkų, katris susciko bačkoj inlindusį žmogų.
Nigdi nepamiršu, kap galvoj kūrdavau šitų scenų, paspalvytų baisiai tamsiom spalvom. Žinau, kad tus žmogus norėj vilkų apšukoc, kad tus vilkas vuodegų pro bačkos skylukį inkišo. Paskui vilkas ėmė staugc iš skausmo ir pradėj lėkc per kaimų (tuom čėsu buvau insicikinus, kad visas veiksmas cikrai vyko mano gimtuose Vidugiruose, bagi tep man dziedulis gvarantavo). Pabaigoj bačka pairo, o kas toliau buvo, tai niekap negalėjau prismyc.
Visų gyvenimų misnau, kad šitų pasakų pac dziedulis sumisno, ba tokios jokioj knygoj nebuvau radus, kol ca katrų dzienų neiškentus ėmiau ir paieškojau interneti. Ir radau! Sužinojau, kad šitoj pasaka no sanų čėsų buvo perduodama iš lūpų in lūpas. Jų užrašė Vincas Basanavičus (Jono Basanavičiaus brolis). Ožkabalių kaimi. Marijampolės apskricin.
Te tau ir naujiena! Supratau, kad man dziedulis visų vaikystį pasakojo baisiai sanų pasakų. Nežinojau, iš kur is jų žinoj, alia ir niekad nepasakoj. Mėgdavo jas tep persukc, kad klausydama pamisnytau, kad tį jam pacam tep buvo, kap toj jo pasakoj. Nežinau, ar is jų galėj girdėc tadu, kap vargų vargo per karų, kap buvo liepta palikc namus ir važuoc in Lietuvų palei Marijampolį? Nežinau. Dartės galiu cik spėlioc, ba teisybės nigdi nedažinosiu. Škada, alia nieko nepadarysiu. Mažum ir mūs krašti jinai buvo dažnai sekama? Nežinau. Pamisnau, kad ir jumiem gali būc įdomu, kokia toj pasaka buvo, mažum ir jūs tokių buvot girdėjį, tai imkit ir skaicykit:
Buvo toks žmogelis, jis sumislio sykį pavandravot. Ėjo ėjo, priėjo tokį dvarą, tam dvare buvo vestuvės. Jis, jau kelios dienos keliaudamas, jau norėjo valgyt – jis sode nusiskynė obuolį ir valgo. Pamatė pons per langą, sako:
– Kodėl tu skini obuolius?
Sako:
– Jau trys dienos nevalgęs, noru valgyt.
Tas ponas liepė prikrėst gerą bliūdą kisieliaus, sako:
– Tegul jis tą bliūdą išėda, o kad neišeis, tai duok kančium. Dabar padėjo jam tą bliūdą kisieliaus. Jis ima valgyt, ale jau mato, kad nieko nebus, tai jis tą kisielių – už ančio krėst. O viens pamatė, kad jis kisieliaus prisidėjo už ančio, – tas jį išvedė šokt. Bešokant tas kisielius praskydo ir pradėjo dribtie. Pamatė pons, kad jam kas ten drimba, sako:
– Kisieliaus persiėdei ir dabar man pribjaurinai seklyčią.
Išmušė kailį ir išvijo. Aina jis toliau, priėjo tokius namus. Atėjo in stubą, rado dvi mergas. Prašosi in nakvynę. O tos mergos sako:
– Kur mes tave priimsim: vyrų nėra namie.
– Ale, – sako, – kur aš aisu vakare.
Jau jis jom – nė gero. Ale jis išėjo laukan – tos mergos jo klumšiuką išmetė ir duris užstūmė. Dabar kur jis ais? Buvo kūgis šiaudų an kiemo. Jis inlindo in tą kūgį ir guli. Išgirdo – naktij pravažuoja. Pamislino, kad tai gaspadorius parvažiuoja. Atėjo pas jį ir sako:
– Ar nepriimtumėt, gaspadorėli, in nakvynę? Mergos užstūmė duris.
– Mes tave priimsim.
Tuoj iš vežimo – brėkštangę, išlaužė klėties duris, pajėmė visokių daiktų ir medaus bačką ir tą žmogų pajėmė an vežimo, kad nepasakytų. Nusivežė in girią, tai tą medų iššildė, iš tos bačkos išėmė, o tą žmogų indėjo in tą bačką ir užkalė, – o ten in tą bačką kaip, būdavo, medų pila, tai buvo dikta skylė, – pametė jį su ta bačka, o tie vagys nuvėjo savo keliais. Guli tas žmogus toj bačkoj. Kolei jis ten gulėjo – nežinau. Ale atbėgo vilkas ir myža per tą skylę tiesiog an to žmogaus. Tas žmogus kaip griebė už vuodegos tam vilkui ir – laikt. O tas vilkas pajautė, kad jį laiko už vuodegos, jis – bėgt su ta bačka, o jis už vuodegos laiko. Tą bačką vilkas tol vilko, iki nesudaužė, o kaip lankai nusmuko, bačka pabiro, tas žmogus vuodegą paleido, o vilkas iš baimės galą pabėgėjęs ir pastipo. Žmogus, to vilko kailinius nuvilkęs, nuvėjo savo keliais.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
