Judui pasišalinus, Jėzus prabilo:
„Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins.
Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš išeinu, jūs negalite eiti… Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. Evangelija (Jn 13, 31–33a. 34–35)
Evangelijos skaitinį komentuoja Aušrelė Pažėraitė
Rutos knygoje yra tokia eilutė: „Boazas jai pasakė: „Jau laikas valgyti, eikš arčiau, valgyk duonos, ir padažyk savo kąsnį acte“ (Rt 2:14). Midrašas (rabiniška Biblijos interpretacija) aiškina: „Jis kalba apie Karalių Mesiją: ‘Eikš arčiau’ [reiškia] – į sostą, ‘ir valgyk duonos’ [reiškia] karalystės duonos, ‘ir padažyk savo kąsnį acte’[reiškia] jo bausmes, kaip kad pasakyta: ‘Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes’(Iz 53:5).” (Midraš Rabba Rut2:14).
Jono Evangelijoje ne Mesijui paduodamas duonos kąsnis, padažytas acte, bet tam, kuris ruošėsi įduoti jį į žmonių rankas: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį” (Jn 13,26)… Tačiau gestas – kaip simbolis ar ženklas – tas pats. Ko gero, ženklas, kad Jėzus jau žengia tą lemtingą žingsnį savo “sosto” – kryžiaus link, priimti savo “karališkų” žaizdų. Acte pamirkyta kempinė galiausiai šį simbolinį veiksmą užbaigs ir išpildys. Atsiduodantysis ir Atiduodantysis. Užtarėjas ir Kaltintojas. Tėvas buvo pirmesnis nei Judas. Jis juk atidavė Jėzų į žmonių rankas. Kad kaip tas, apie kurį pasakyta “VIEŠPATS yra mano Teisumas”, taptų visiems “teisumo vartais”, kaip pasakyta psalmėje: “Atverkite man teisumo vartus, kad, pro juos įėjęs, padėkočiau VIEŠPAČIUI” (Ps 118,19). Juk niekas nesame teisūs Dievo akivaizdoje. Kaip sakė Jobas: “Jei kas užsispirtų stoti su juo į teismą, negalėtų atsakyti į vieną kaltinimą iš tūkstančio. … Jeigu tai jėgų bandymas, tai Dievas sako: “Štai aš!” Jei tai teismo reikalas, tai kas gali pašaukti jį stoti į teismą? Nors ir esu nekaltas, mano lūpos pasmerktų mane; nors esu be priekaištų, jis parodytų mano ydas. Esu be priekaištų? To nebežinau nė pats; aš nebenoriu gyventi! Tai viena ir tas pat! Užtat ir sakau: ‘Abu, – ir nekaltą ir kaltą – jis sunaikina!’” (Job 9,2-3.19-22). Ir kas iš mūsų Dievo akivaizdoje galėtume iš tiesų pasakyti, kad esame teisūs, jei ir teisusis Jobas nepajėgė to padaryti? “Nebežinau nė pats…” Visas teisumas – tik Dievuje. Tik jis nuteisina, jis ir pasmerkia. Tik Žmogaus Sūnus, tapęs VIEŠPATIES Tarnu, – tik jis ir yra tas, kurio teisumas atveria mums “teisumo vartus”, kad nebūtume sunaikinti. Šėtonas, įėjęs į Judo širdį, – tai tas pats Kaltintojas, pasirodęs Dievo akivaizdoje kartu su “Dievo sūnumis”: “Tą dieną, kai Dievo sūnūs [prel. A. Rubšys verčia “dangiškosios būtybės”] suėjo pasirodyti [prel. A. Rubšys verčia “tarnauti”] VIEŠPATIES akivaizdon, su jais kartu atėjo ir Šėtonas”. Tam, kad įskųstų Jobą. Ir Dievas Jobą atidavė į to Kaltintojo rankas, kad būtų ištirtas jo teisumas, kaip ir dabar savo vienatinį… Tas pats žingsnis. Atiduotas ir išduotas kaltinimui. Galbūt todėl padažytu duonos kąsniu – būsimosios kančios “dėl mūsų prasižengimų” kąsniu – Jėzus pasidalija su Judu/Kaltintoju, tuo, kuriam skirta tapti asmeniu, atvedančiu karalių į jo sostą. Sostą, nuteisinantį mus, nes priimantį ir perkeičiantį visus mūsų nuopuolius ir visą mūsų neteisumą, kurio patys nepajėgtume išsiginti Dievo akivaizdoje, atiduoti į Kaltintojo rankas. Nesugebėtume atmesti nė vieno kaltinimo. Jeigu nebūtų To, kuris nebūtų prisiėmęs jų visų, ir nebūtų tapęs mūsų “Teisumo karaliumi”. (Juk ne veltui užuominą apie Jėzų kaip “Teisumo karalių” evangelistas Jonas pateikė dar tada, kai į Jėzaus lūpas įdėjo žodžius: “Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi” (Jn 8,56). Juk Abraomas susitiko Melkhizedeką, kurio vardas reiškia “Mano teisumo karalius” (arba “Mano karalius – Teisumas”)). Tik tas jo teisumas dabar atiduodamas į teismą. Jis ir kiekvieno mūsų teismas, panašus į tą, kuriame stojo Jobas, kurio – teisiojo – visas teisumas pasirodė nieko vertas be paties Dievo nuteisinimo.
