Žmogus ateina ir išeina, bet jo darbai pasilieka visam laikui.
Mūsų dienų jaunimui turbūt nedaug ką sako Juozo Maksimavičiaus iš Ožkinių pavardė. Dar mažiau jie žino apie jo nuopelnus visuomenei. Maksimavičius buvo, yra ir bus nepalaužiamo tvirtumo pavyzdys. Bepigu plaukti pasroviui, tai sugeba kiekvienas, bet sunkiau, nepaisant aplinkybių, išlikti ištikimam savo žmonėms, tautai ir tėvynei.
Juozas Maksimavičius gimė 1912 m. Aradnykuose, ūkininkų šeimoje. Baigė Seinų pradinę lenkišką mokyklą. 1930 m. įstojo į Vytauto Didžiojo gimnazijos ketvirtą klasę. Kai mirė tėvas, mokslą turėjo nutraukti. Karinę tarnybą atliko Lomžoje kartu su bubelioku Albinu Žukausku. 1937 m. Maksimavičius įsidarbino Seinų „Rūtos“ kooperatyve. Juozas Vaina rašė: „Tai būtų šiems laikams banalus reiškinys. Atsimintina, kad anuomet prekyba Lenkijoje buvo žydų rankose. Patys lenkai Seinuose kooperatyvan nesusibūrė, bet kaip įmanydami trukdė lietuviams. Kai tik lietuvių būrys susirenka steigiamajam susirinkimui, įeina keletas triukšmadarių, o policijai to ir tereikia, kad būtų galima susirinkimą nutraukti. Po kelių tokių nevykusių mėginimų „Rūtos“ steigiamasis susirinkimas įvyko Klevų kaime, kur buvo įmanoma surašyti ir pasirašyti protokolą – esminį steigimo dokumentą.“[1]
Buvęs ne vienas išpuolis prieš Seinų lietuvių kooperatyvą. Kai eilinį kartą sudaužyta lietuviška iškaba, lietuviai ją apdraudė. Draudimo įstaigai ėmus mokėti už nuostolius, liovėsi išpuoliai.
1940 metų pradžioje Juozą areštavo gestapas. Vienas lenkų žvalgybininkas įskundė, kad jis su kitais lietuviais rengia perversmą. Tuomet suimta keliolika lietuvių, kurie Suvalkų gestapo būstinėje buvo žiauriai kankinami.
Juozas įtikino gestapininkus, kad jis tariamame susirinkime dalyvauti negalėjęs, nes tuo metu Seinų ligoninėje jam buvo operuojama koja. Gestapininkai telefonu susisiekė su vokiečių komendantūra Seinuose, kur gavo patvirtinimą, kad Juozas nemeluoja. Jis ir kiti suimtieji buvo paleisti.
Juozas, sugrįžęs namo, ilgai nelaukęs perėjo žaliąją sieną į dar laisvą Lietuvą. Čia jis užsirašė į mokytojų kursus ir gavo mokytojo kvalifikaciją. Kadangi gerai kalbėjo lenkiškai, buvo perkeltas į Vilniją. Okupacijos metais Juozas vedė Anelę Pajaujytę iš Ožkinių. Frontui traukiantis į vakarus, atvyko į žmonos tėviškę Ožkinius. Karui pasibaigus, kai komunistų valdžia stengėsi išsibodėti iš Lietuvos atvykusių žmonių, Juozas kurį laiką slapstėsi. Vėliau apsigyveno Rytprūsiuose netoli Vyslos. Čia įsidarbino žemės ūkio kooperatyve.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje Maksimavičius bene pirmasis iš ištremtų ar besislapstančių šio krašto lietuvių inteligentų grįžo namo, į Ožkinius. Čia jis prisidėjo prie Punsko kooperatyvo atkūrimo. Vietos saugumas nebuvo patenkintas Juozo veikla. Vienas iš valsčiaus aktyvistų taip jam priekaištavo: „Kas, tamsta, toks būsi, kad prieš tave civilį, o ne prieš mane karininką žmonės kepures kelia? Esi pavojingas ir grįždamas vakare po posėdžio gali likti prie kurio nors gluosnio. Mes paskleisime žinią, kad nudėjo tave partizanai už susinešimą su valstybine žvalgyba, ir žmonės patikės.“[2]
1950 m. Juozas Maksimavičius dalyvavo prie Varšuvos surengtuose lietuvių kalbos mokytojų kursuose. Mokytojo darbas jo netraukė, bet lietuvių švietimui nebuvo abejingas.
Prasidėjus kaimų kolektyvizacijai, prieš ūkininkus imtasi įvairių priemonių, dažniausiai buvo naudojamas ekonominis spaudimas. Represijas labiausiai pajuto turtingesni ūkininkai. Antai tuo metu Balstogės vaivadijoje kitataučiams buvo įsteigta dešimt kolūkių. Keturi baltarusiams, šeši lietuviams. Spaudimo neatlaikė ir Ožkinių kaimo gyventojai. Čia buvo sukurtas kolūkis. Jo buhalteriu tapo Juozas Maksimavičius. Bendraudamas su komunistinės valdžios pareigūnais, jis įgijo savotiškos patirties ir drąsos. Jos prireikė ateityje.
1951 m. įvyko didelis lūžis mūsų krašto gyvenime. Ožkiniuose Maksimavičius subūrė dainų ir šokių kolektyvą, kuriam priklausė ne tik Ožkinių kaimo jaunimas. Pradžia buvo sudėtinga. Pasak Algio Uzdilos, į pirmą lietuvių saviveiklininkų pasirodymą prisirinko daug provokatorių, kurie švilpimais ir kitais būdais stengėsi vakarą nutraukti. Kultūriniams renginiams reikalingas buvo partijos leidimas. Vietinis partijos komitetas sutikimą davė, tik reikalavo, kad Ožkinių bevardis ansamblis pasirodytų ir partijos renginiuose. Ansamblis koncertavo Suvalkuose, Balstogėje, Varšuvoje ir kitur. Gausių plojimų susilaukė Liubline, kurio gatvėmis žygiavo su lietuviška karine daina. Iš Ožkinių ėmė pavyzdį Kreivėnai ir kiti kaimai. Šiame krašte suklestėjo lietuviška veikla. 1956 m. Punske buvo atidaryti Lietuvių kultūros namai.
Didelis Juozo Maksimavičiaus nuopelnas – Punsko lietuviško licėjaus įkūrimas. „Steigiant lietuviškas mokyklas, organizuojant jų darbą ypač daug nusipelnė minėtas mokytojas Jonas Stoskeliūnas – lituanistas, Kauno universiteto auklėtinis. Jam talkino Juozas Vaina – tiksliųjų dalykų mokytojas, Juozas Maksimavičius – ūkininkas, visuomenės veikėjas, Juozas Jakimavičius – ūkininkas, ir kt.“[3]
Maksimavičių namuose vykdavo kovotojų dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje slapti pasitarimai, čia apsistodavo į Seiniją atvykę laisvojo pasaulio lietuvių dvasininkai.
Juozas Maksimavičius buvo vienas lietuvių draugijos (LVKD) iniciatorių, svarbus organizacinio komiteto narys. 1957 m., tapęs pirmuoju LVKD pirmininku, nepakluso partinei valdžiai, nesutiko partijos siekiams paversti Draugiją indoktrinacijos įrankiu. Prieš jį imtasi šmeižto ir grasinimų. Buvo lenkų areštuotas. Nepaisant represijų, išliko ištikimas savo pažiūroms ir nenorėdamas kolaboruoti atsistatydino iš LVKD pirmininko pareigų.
Su Maksimavičiumi, kad ir nenoromis, skaitėsi lenkų valdininkai. Jo skardus balsas ir sveika nuovoka priversdavo suklusti ne vieną komunistinės valdžios pareigūną. Juozas daug skaitė, orientavosi politikoje, buvo perpratęs anų laikų valdininkų žodyną.
Juozas Maksimavičius – tai drąsos ir nepalaužiamumo pavyzdys. Jis ėmėsi vadovauti Draugijai tuo metu, kai į steigiamąjį LVKD suvažiavimą išrinktas ne vienas delegatas slankiojo Punsko gatvėmis, bijodamas įeiti į salę, kad nebūtų areštuotas.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
