Žingsniai buvo tylūs. Nesigirdėjo neaukšto batų kulno kaukšėjimo. Jo koja nepajėgė išduoti garso, viršijančio pravažiuojančių mašinų atgarsius. Matė raudonas, tamsiai mėlynas, juodas. Mašinas. Tiksliau, automobilius. Vis dar nepriprato, kad mašiną reikia vadinti automobiliu. Nelengva liežuvį iškirpti. Netiesiogine prasme, nors turėjo dienų, kada rimtai apie tai pagalvodavo. Per jį daug kartų degė. Bet nesudegė. Ir tai jam davė paskutinį šansą pasitaisyti. Tiesą pasakius, ne jis darė klaidas, o tie aplinkui. Kitos išeities nebuvo. Norėdamas išvengti paskutinio viešo jo asmenybės palaidojimo, privalėjo pabėgti.
Tyliai besivelkantis kūnas nešė ant pečių mažą kuprinę. Neprikrovė turtų, nors anie kalbėjo, kad užsidirbo tūkstančius, tad nebuvo ko nešti. Jam nereikėjo materialaus šlamšto. Laikinas pasitenkinimas jo netenkino. Reikėjo tikrų, gyvų, nesuvaidintų dovanų, kurias būtų galėjęs nusipirkti savo paties pojūčiais. Gamta, miškas, laukas… ne, jam reikėjo miesto. Didesnio betono ir stiklų miesto, kuris jo neišsižadėtų.
Batų nosies galu nuspyrė akmenuką, kuris netyčia atsitrenkė į du praeivius įsimylėjėlius. Taip juokinga, kad net juoktis nesinori. Viešumoje vienas kitą vadina katinukais, laikosi už rankyčių, šypsosi paslapčia, o namuose patenka į realybę – sienos, švykščiantis virdulys, svylančio aliejaus kvapas, surūgėlis, pasilenkęs virš ekrano. Galima išprotėti. Bėgdami nuo depresijos, įsėda į virtualią erdvę ir pasileidžia į spalvotą pasaulį. Ten geriau. Užpudruoti snukučiai pakelia nuotaiką.
Praeidamas pro lauko kavinę nužvelgia jo pražilusią galvą ir ją – aistringų plaukų valdovę. Šviežiai dažyti. Spėja – tikriausiai pasipuošė tai ypatingai progai. Vis dar naivi. Meilė negims per vieną dieną. Plaukais nenupirks kito žmogaus jausmo. Romantikai. Bent jų dėka linksmiau būna.
Priartėjęs prie traukinių stoties, pro petį paskutinį kartą pasižiūrėjo į miestą. Nesigailėjo jį palikdamas. Ilgai kovojo su mintim, kad tik nenormalus žmogus neprisiriša prie vienos vietos. Pasibeldė protas. Akys atsivėrė. Nosis užuodė naują kryptį. Negalėjo laukti. Pirmas impulsas svarbiausias. Jis privalėjo pabėgti ir negrįžti. Privažiavęs traukinys neklausė, kas jis toks. Lengvai atvėrė savo duris ir leido jam ramiai įlipti. Neskubėjo užsidaryti. Davė kelias sekundes pakeisti priimtą sprendimą. Jis tyčia atsisėdo prie pačių durų, norėdamas suprasti, ar nesusigundys iššokti. Nė velnio jos netraukė. Tik nusižvengė joms nebyliai, kaip vakar širdį sudraskiusiai moteriai.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
