Ar yra kas nors bendro tarp Punske kabėjusio „Zuikių mokykla“ vaikų spektaklio plakato ir graikų režisieriaus Y. Lanthimos filmų plakatų? Tiesiogine prasme – ne, tačiau… Apie plakatus, piešimą ir studijas kalbamės su Punske augusia, dabar Vilniuje studijuojančia Ida Bobin. Kalbina Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė.
– Visai neseniai Punsko lietuvių kultūros namuose vyko dramos studijos „Kregždutė“ premjerinis spektaklis „Zuikių mokykla“. Į jį kvietė nuotaikingas tavo kurtas plakatas. Ir tai ne pirmas tavo plakatas, sukurtas Punsko lietuvių kultūros namų renginiams. Tai tavo hobis, darbas ar…
Šiuo metu aš esu studentė, studijuoju grafinį dizainą Vilniaus dailės akademijoje, tai ateityje galbūt bus mano darbas. Tačiau tai ir hobis, nes labai mėgstu tai daryti.
– Mėgsti piešti, o kaip prasidėjo tavo piešimo kelias?
Aš pradėjau lankyti piešimo būrelį Suvalkų kultūros namuose ir ten labai daug išmokau. Mokytojas įžvelgė mano darbuose gerų dalykų, kad moku gerai pamatyti objektus, skatino piešti. Dar išmokė akademinio piešimo dalykų ir taip įstojau į dailės akademiją.
– Įstoti į dailės akademiją nėra paprasta, nes ten žiūri ne tik pažymių vidurkius. Kokie buvo stojamieji egzaminai?
Buvo toks stojamasis egzaminas nuotoliniu būdu. Pirmojo etapo metu reikėjo sukurti savo portfolio (darbų aplanką) iš visokių piešinių. Reikėjo surinkti visokių sričių tapybos, piešimo ir kompiuteriu darytus darbus. Tai buvo toks ilgesnis procesas. O vėliau buvo pasikalbėjimas žodžiu.
– Paminėjai, kad reikėjo sukurti savo portfolio. Ar jam sukurti užteko dailės pamokų, kurias minėjai? Ar reikėjo ruoštis papildomai?
Pagrindas buvo akademiniai piešiniai. Tačiau reikėjo ir, pavyzdžiui, savo fotografijų. Kadangi stojau į grafinį dizainą, tai reikėjo ir kompiuterinės grafikos darbų, juos pati kuriu ir darau. Šitų dalykų mokiausi pati, daugiausiai iš Youtube filmukų.
– Tam, kad sukurtum kompiuterinę grafiką, reikėjo įvaldyti kompiuterines programas. Kaip išmokai su jomis dirbti?
Taip, šių programų pagrindus jau turime mokėti stodami į tokią specialybę. Akademija nemoko jomis naudotis. Duoda kokių mokomųjų filmukų, tačiau mokytis jomis dirbti jau yra kiekvieno paties reikalas.
– Tai norint pasiruošti stojamiesiems, sukurti portfolio, reikia gerokai padirbėti pačiam. O kokie pirmųjų studijų metų įspūdžiai?
Visai kitokia mokymo struktūra. Visų pirma tai aukštoji mokykla, bet dar ir dailės. Ir nors yra rašomi pažymiai, balai nuo 1 iki 10, tačiau daugiausiai vertinimų gauni žodžiu. Daug kritikos iš dėstytojų išgirsti, bet ji yra labai svarbi kūrimo procese. Pagaliau darau tai, ką mėgstu, tai labai smagu, kad atradau tokią vietą. Tačiau yra krūvis, rimčiau viskas. Už tai yra paskaitos su dėstytojais ir po paskaitų dar dirbame.
– Ir kokios tai paskaitos?
Pagrindą sudaro praktiniai dalykai, tapyba, piešimas. Mums, studijuojantiems grafinį dizainą, jie net nėra tokie svarbūs. Svarbiausi yra grafinio dizaino pagrindai, tipografijos, 3D pagrindai ir fotografija. Dar, aišku, yra anglų kalba ir istorija.
– Sugrįžkime dabar prie „Zuikių mokyklos“ plakato. Idėją tikriausiai kūrėte su spektaklio režisiere Monika, tačiau gal gali papasakoti, kaip šitą plakatą darei. Juk ne ranka pieštuku piešei… Kaip apskritai daromi tokie plakatai?
Visų pirma reikia idėjos. Tai čia Monikos idėja, ji norėjo zuikiukus nupiešti su aktorių veidais. Aišku, galima iš karto kompiuteriu piešti ir dėlioti, bet man labai smagu pradžioje ranka eskizą pasidaryti, o vėliau jau kompiuterinėse programose. Šį plakatą aš iš pradžių piešiau planšete, išsikarpiau nuotraukas ir viskas susidėliojo. O vėliau jau šriftai ir visas tekstas pridedamas.
– Kokių dar darbų esi dariusi Punske?
Aš turiu garbę truputį dirbti su Punsko lietuvių kultūros namais, tai kartais darau plakatus renginiams: Vėlinių koncerto, akcijos „Pasidalink“, Jotvos ar Kovo 11-osios koncertams. Kartais nedidelius darbelius padarau Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungai. Man patinka prisidėti prie bendruomenės.
– O kas tau pačiai labiausiai patinka – tapyba, piešimas, grafika…?
Aš saugiausiai jaučiuosi piešdama pieštuku. Nes daugiausiai su šia priemone dirbau, tai smagu. Tapyti irgi mėgstu. Su kompiuterine grafika, tai dar reikia geriau įvaldyti programas, dar mokausi. Kada jau pradedu daryti kokį darbą, tai sėdžiu prie kompiuterio neatsitraukdama.
– Ar turi savo mėgstamą dailininką, grafikos dizainerį ar stilių?
Aš labai mėgstu lenkiškus plakatus, pvz., Henryko Tomaszewskio, kuris yra lenkų plakato mokyklos „tėvas“. Jo plakatai tokie žaismingi, tačiau jis labai sudomino ir kaip asmenybė. Jo humoro jausmas ir sukurtas stilius buvo unikalus. Dar yra toks graikų režisierius Yorgos Lanthimos. Man patinka jo filmų plakatai, kuriuos kuria Vasilis Marmatakis. Čia kitoks plakatų pasaulis. Jis toks minimalistinis, švarus ir tuo pačiu patrauklus. Šiuolaikiniame kine yra daug plakatų, kurie niekuo neišsiskiria – būna nuotrauka su tekstu, o šiuo atveju plakatai idealiai atvaizduoja filmo esmę ir turi savo išskirtinį stilių. Ir man pačiai patinka minimalizmas, bet savo mėgstamo stiliaus dar neatradau.
– Kalbant apie ateitį, baigusi studijas norėtum dirbti grafikos dizainere ar čia tik tarpinė stotelė?
Ką darysiu ateityje, nežinau, tačiau kol kas labai esu patenkinta, kad pasirinkau tokias studijas ir norėčiau ateityje šioje srityje ir dirbti. Bet kur mane vėjai nuneš, tai dar nežinau.
– O ką galėtum patarti tiems, kuriems iki studijų yra dar likę laiko ir jie galvoja apie dailės, grafikos studijas, pavyzdžiui, dailės akademijoje? Ką jiems būtinai reikėtų padaryti?
Visų pirma, jeigu turi tikslą, tai reikia jo siekti, pildyti svajonę. Ir reikia pasidaryti portfolio, kaupti darbus. Jeigu rimtai galvojate apie tokias studijas, tai reikia eiti į būrelius ir mokytis akademinio piešimo. Ir nebijoti daryti tai, ką norite. Žingsnis po žingsnio, ir viskas pasiseks.
