Tęsinys (I dalis)
Su kunigu Robertu Furman, jau daugelį metų tarnaujančiu Varšuvos lietuviams, kalbasi Irena Aleksaitė.
Ar Jūsų mama turėjo didelę įtaką Jūsų kunigystės kelio pasirinkimui?
Mama visiems mums darė įtaką savo gyvenimu ir liudijimu. Jos gyvenimas buvo įsitraukimo į Dievą pavyzdys. Tėvas kitaip. Jis greičiau brendo šalia mamos ir mums tikėjimo neperdavė. Tačiau tai buvo teisingas žmogus. Aš, dar būdamas jaunuoliu, kartą nustebau jo pareiškimu vienoje visuomeninio gyvenimo situacijoje, kai sprendžiant ginčą ir kalbant apie atleidimą, jis pasirėmė „Tėve mūsų“ malda ir priminė, kad kiekvieną dieną kalbame „atleisk mums mūsų kaltes“, o patys nesugebame atleisti. Mama labai vertino sakramentinį gyvenimą (dažnos išpažintys, Komunija) ir tai turėjo įtakos mums visiems. Sprendimą dėl kunigystės kelio pasirinkimo priėmiau, kai mokiausi vidurinėje mokykloje, Suvalkų M. Konopnickos licėjuje. Lankėme tikybos pamokas prie Šv. Aleksandro bažnyčios ir ten buvo kunigas Jerzy Zawadzki, labai įkvepiantis, veikęs mano vaizduotę tikėjimo klausimais. Įpusėjęs licėjų svarsčiau, kokį kelią pasirinkti, koks mano pašaukimas, ir šiam kunigui pirmam pasisakiau (gal net per išpažintį), kad svarstau apie kunigystę. Taip prasidėjo pirmi pokalbiai. Nuvykome su draugais į Lomžos seminariją į atvirų durų dieną. Pavėlavome, tad mums padarė sutrumpintą susitikimą su dvasios tėvu, vėliau tapusiu vyskupu Edvardu Samseliu. Buvome priimti į Lomžos seminariją, bet mes su draugu galiausiai išvykome mokytis į Varšuvos kunigų seminariją. Sesuo studijavo Varšuvoje, brolis taip pat važiavo studijuoti į Varšuvą, tai sprendimas buvo aiškus. Tai buvo tie metai, kai mirė kardinolas Višinskis (S. Wyszyński), kuris pradėjo belstis į mano sąmonę. Bažnyčia pasirodė didesnė negu vietinė, patirta vaikystėje, joje buvo didžių ar svarbių žmonių. Tai buvo kitoks Bažnyčios patyrimas. Pridursiu, kad svarbios patirtys atėjo ir iš giminių, bendruomenės susitikimų Punske, kai lankydavomės atlaidų ir kitomis progomis.
O kaip atrodė mokslai seminarijoje? Ar buvo kokių įdomiausių, reikalingiausių dalykų?
Studijas sudaro filosofija ir teologija. Filosofija – tai intelektualiniai pagrindai, padedantys suvokti kultūrą, kurioje gyvename, o po to prasideda grynai teologiniai dalykai, susiję su Biblija, teologija, Sakramentais. Tų dalykų buvo nemažai. Be to, buvo ir lotynų kalba ketverius metus, kad išmoktume bent ją suprasti, galėtume skaityti, nors įdomu būtų išmokti kalbėti lotyniškai. Tai daugiau tradicijos dalykas, nes šiuolaikiniai teologijos veikalai rašomi angliškai, vokiškai.
Kalbant apie lotynų kalbą, tai kažkas vyksta Bažnyčioje, kad žmonės, kurių tėvai, seneliai, o kai kurie gal ir patys siekė, troško, kad Mišios būtų atnašaujamos jų gimtosiomis kalbomis, dabar, kai jau tai tapo įmanoma, mielai renkasi lotyniškas pamaldas, kai kurie net važiuoja toli už savo parapijos ribų, nors vietoje gali melstis savo kalba.
Čia tokia švytuoklė. Buvo bažnytinis liturgijos atnaujinimo judėjimas, kuris norėjo liturgiją priartinti žmonėms, kad galėtume ją suprasti ir joje dalyvauti. Prieš Vatikano II Susirinkimą dvasininko dalyvavimas buvo aktyvus, o tikinčiųjų dažnai pasyvus. Nereikėjo suprasti lotynų kalbos, užteko būti, išklausyti Mišių, „užskaičiuoti“. Žinoma, patarnautojai mokėjo atsakinėti lotyniškai, bet dauguma žmonių tik giedodavo arba, dažnai, pamaldžiai kalbėdavo rožinį. Susirinkimo priimta pirmoji konstitucija buvo liturginė konstitucija, kuri nenustatė, kad atsisakoma lotynų kalbos, bet nustatė, kad reikia priartinti liturgiją žmonėms, kad jie galėtų gyvai dalyvauti. Tačiau labai greitai liturginiai tekstai buvo išversti į tautines kalbas, tai išpopuliarėjo. Aš esu iš tų laikų, kai toks būdas buvo natūralus. Tačiau praėjo daug laiko ir atsirado sentimentai, poreikis sugrįžti prie lotynų kalbos, liturgijos formos, tarsi taip liturgija tampa paslaptingesnė, suteikia daugiau kažkokių ženklų. Visi svarstome, kodėl jaunosios kartos kunigai ir pasauliečiai nori grįžti į tai, kas buvo, nori sugrąžinti lotynišką liturgiją, nors ne visi supranta lotynų kalbą. Kai kurie sako, kad būtent dėl to jaučia daugiau sakralumo. Manau, kad tas sakralumo pojūtis ne visada susijęs su krikščionybe. Tai tam tikra forma, pašventinta tradicijos, tam tikro tvarumo. Nuo Tridento susirinkimo per 400 metų liturgijoje nepadaryta esminių pokyčių, atrodė, kad ji amžina. Tačiau pirmaisiais amžiais liturgijoje vyravo graikų kalba. Lotynų kalba buvo Romos imperijos kalba, tekstai (pirmiausia „Vulgata“) buvo išversti į lotynų kalbą. Taigi platesniame kontekste natūralu, kad kalbos turi priartinti tikėjimo turinį, bet visada kyla pagunda atsisakyti kasdienės kalbos, kuria bet ką kalbame, meluojame, keikiamės, siekdami tarsi apsaugoti tai, kas šventa. Atrodo, kad sava kalba ir pati liturgija, gestai per paprasta, jog reikia dvasinio nuolankumo, tam tikro požiūrio ar laikysenos, kad viskas netaptų banalybe.
Gal žmonėms tiesiog nusibodo tai, kas yra?
Kalbame tik apie dalį žmonių. Suprantu, kad turi omenyje tam tikrą jaunesnės kartos krizę. Ateina kartos, kurios jau abejingos tikėjimui. Ta krizė matoma ir kartais galvojama taip: gal ta liturgija vietinėmis kalbomis jau nepasiekia tų žmonių, tai ženkime žingsnį atgal, pagalvokime, gal eidami kažką praradome. Bet tie, kurie stebi šį procesą, mato, kad problema daug gilesnė, kad ta laicizacija, Dievo nejutimas, yra susiję su kultūra. Tokia liturgija yra ir to proceso auka (dalyvavimas liturgijoje, jos supratimas), šiuolaikinis žmogus neišgyvena, nejaučia Dievo, nepažįsta tos srities ir jam labai sunku įeiti, įsijausti į liturgiją. Yra taip pat pragmatizmo mūsų gyvenime: darome tai, kas mums naudinga, kas greitai duoda rezultatų, o norint suprasti dalyvavimo misterijoje, paslaptyje prasmę, reikia brandinti tikėjimą, meilę, bet tai nėra lengvas ir greitas procesas. Taigi matome, kad priežastys slypi ne liturgijoje, o žmogaus viduje, tame, su kuo susiduria šiuolaikinis žmogus. Labai gilus dvasinis įtrūkis susijęs su pasauliniais karais: naikinimo, žudymo, koncentracijos stovyklų, kančios patirtis daugeliui Europos žmonių sukėlė tikėjimo krizę. Jei būdami krikščioniškomis tautomis neapsisaugojome nuo tų visų baisybių, tai suabejojame. Ir tada galvojame, kad geriau sukurti kažką racionalaus, ką patys savo protu galime valdyti. Atsigręžkime į technikos, medicinos tobulinimą, kad gyvenimas būtų lengvesnis, turtingesnis. Dvasiniai dalykai tampa nesvarbūs, svarbiausia – gyventi lengvai, turėti patogius butus, automobilius ir taip toliau.
Ar dėl to vartotojiškumo žmonės nustojo vaikščioti į bažnyčią ir apskritai melstis net pandemijos ir šalia vykstančio karo akivaizdoje? Atrodo, kad kaip tik esant tokiai situacijai turėtų labiau atsigręžti į Dievą, daug melstis, o bažnyčios ištuštėjo būtent po pandemijos.
Čia tikriausiai yra daug procesų, veikiančių visuomenės gyvenimą. Žmonės užsidarė nuo visuomenės. Sako, kad darbas iš namų, tai tik darbo užduočių atlikimas, o ne bendravimas su kitais, buvimas bendradarbių bendruomenėje. Bendraujama tik su namiškiais. Kalbant apie pandemiją ir bažnyčią, tai daugelis pradėjo teigti, kad žmogaus fizinis gyvenimas yra svarbesnis, kad reikia jį išsaugoti (dauguma vyskupų siūlė nelankyti bažnyčios, išsaugoti savo ir kitų fizinę sveikatą), kas lyg ir neatitinka tradicijos, nes Dievas visada turi būti pirmoje vietoje. Vyriausybės nustatė taisykles, o Bažnyčia neprieštaravo. Praėjus kuriam laikui, kilo mintis, kad reikia ginti dvasinį gyvenimą, nes pandemijos baimė sukūrė priemonę auklėti visuomenes, atskirti jas nuo dvasinio gyvenimo ir tai kelia pavojų. Ir matome, kad mes kaip visuomenė pasidavėme. Aš iki šiolei sutinku žmonių, kurie gyvena pandemijos baime, nebendrauja su kitais, nors vaikščioja į parduotuves ir kultūrinius renginius. Buvo suformuota nuomonė, kad didžiausias pavojus tyko bažnyčiose. Ir dar kita nuomonė – apie religingumą, kad geriausia būti bažnyčioje vienam su Dievu, o bendruomenė tik trukdo, kelia pavojų. Tas nerimas įsitvirtino.
(Bus daugiau)
Irena Aleksaitė, punskas.pl
