Sigitas BIRGELIS, punskas.pl
Punske yra Oskaro Milašiaus gatvė. Ne vienas yra girdėjęs apie šį lietuvių-prancūzų poetą, intelektualą, simbolistą ir mistiką, tačiau retas kuris galėtų papasakoti apie jo pranašystes.
Garsiojo Viduramžių pranašo Mišelio de Nostradamo (Michel de Nostredame) pranašystės yra žinomos visame pasaulyje. Jos labai abstrakčios, laisvai pritaikomos įvairiems laikams ir įvykiams. Oskaro Milašiaus pranašystės buvo visai kitokios.
1914 m. gruodžio 14 d. Oskaras Milašius, būdamas šviesaus proto ir visiškai budrus, pajuto visame kūne neįtikėtiną pasikeitimą, lyg galėtų pakilti ir skristi erdvėje. Apie tai jis rašė: „Po valandėlės aš jau buvau netoli didžiulio melsvomis miglomis apgaubto kalno viršūnės, o tos miglos buvo neapsakomai švelnios ir perregimos.“
Dėl regėjimų Milašius nesididžiavo. Jis laikė save menku, silpnu ir nuodėmingu, nežinojo, ar tai ateina iš Aukščiausiojo, ar tai tik piktojo gundymai, apgaulė, liguistas apsirikimas, senatvės požymis… Ėjo bažnyčion, klaupėsi prie klausyklų, nusižeminęs išpažino kaltes. Ilgainiui suprato, kad ateitis atskleista ne tam, kad ji baugintų žmones, bet kad niekada neišsipildytų.
O. Milašius savo pranašystėse kalbėjo apie artėjantį karą ir jo padarinius. Lenkijos ir Vokietijos karas tuo metu daug kam atrodė neišvengiamas. Žinia buvo, kad Vokietija nenurims dėl „koridoriaus“, o lenkai jo neatiduos. Milašius pranašavo: „Jeigu karas kilsiąs vėliau nei 1933 m., jo pasekmės būsią žiaurios, peržiūrėta bus daug tarptautinių sutarčių.“
1933 metai nubrėžė takoskyrą. Hitlerio atėjimas į valdžią yra vienas iš lemtingiausių XX a. momentų. Vėliau Milašius pranašavo: „<…> karas prasidės 1939 m. iš keturių pakto <…>, per keliolika dienų žlugs pilsudskinė Lenkija. Šis smūgis Lenkijai daug kainuos, bet proto neduos <…>, neliks ir Lietuvos. Ji daug kentės už negimusių kūdikių žudymą, pederastų, homoseksualistų, sodiečių nuodėmes, besaikį malonumų ieškojimą. Tūkstančiai lietuvių patirs ašaras, kalėjimą, bus išrauti ir perkelti į amžiną ledą ir sniegą <…>. Kadangi lietuviai per daug mylėjo žemiškąją tėvynę, svetimų engėjų bus išmokyti neturto <…>. Lietuva atsiims prarastas žemes su sostine Vilnium <…>. Prancūzija bus padalinta pusiau, o Paryžius vergaus vokiečiams.“
Tiksliai taip ir įvyko. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė.
Pasak pranašo: „<…> nieko gero laukti negali ir hitlerinė Vokietija. Ji žlugs. Kazokų raitelių kanopos mindžios Berlyno gatvių akmenis. Valstybė bus išdraskyta. Norės susijungti, bet neturės valios. Ji ilgam neteks savo sostinės, bet <…> amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Per karą ir po jo Anglija nusilps, praras savo kolonijas Indijoje.“
Milašius užsimena apie artėjantį Holokaustą: „<…> hitlerinė Vokietija išžudys daug žydų, bet ir iš jų pačių bus pareikalauta lygiai tiek pat aukų <…> (Žydų žuvo 6 mln., vokiečių 6,5 mln. – SB). <…> kai kuriems lietuviams bus siaubinga prisiminti, kad prisidėjo prie žydų žudymo. Galiausiai žydai vėl turės savo valstybę.“
Toliau Milašius pranašavo: „žmonės gaus baisų, viską griaunantį ginklą. Užteks vos saujelės tos medžiagos, o miestai virs pelenais, geležis sutirps į vašką, akmenys liepsnos kaip popierius. Ginklas bus daug kartų baisesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti žemę. <…> Žemė degte degs. Žolė šimtmečiais neaugs.“
Pagal Milašių nieko gero nebus ir po karo. „1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nuodėmės, dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siaurės vandenys, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. <…> Pirmieji pasaulio pabaigos ženklai pasirodys JAV.“
Kalbėdamas apie Lenkiją, Milašius pranašavo: „Lenkiškas katalikiškas tikėjimas, prisotintas atgimusiu fanatizmu, dar kartą pakels galvą. Ilgą laiką čia bus nei šiokia, nei tokia taika, bet šioji taika lenkus labiau išvargins nei karas. Lenkai šauks „Laisvės, laisvės“ <…>. Lenkija paskęs šiurpesnėje anarchijoje negu Žečpospolitos laikais.“
Nemažai Milašiaus pranašysčių yra skirta Lietuvai ir lietuviams: „Jei klestės paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais.“ Pasak mistiko, išsigelbėti galima sekant Pranciškų Asyžietį ir Izidorių Artoją. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas būtų Vydūnas.
Yra viena Milašiaus pranašystė dėl Seinų. „Lenkija stiprės, geis atkurti senąją valdžią, bet nepasimokys iš praeities klaidų. Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.“
Lietuvos konsulato Paryžiuje nariai netikėjo Oskaro Milašiaus regėjimais. Daug pranašysčių išsipildė neįtikėtinai tiksliai. Kai kurios ateities vizijos gal dar prieš mus? Pagal Milašių dėl kažkokių priežasčių dalis Mėnulio nukris ant Žemės. Pasikeis jos išvaizda, išnirs Mėnulio jūra. „Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas <…>. Žiauri revoliucija kils JAV. Rusijos 1917 m. revoliucija, palyginti su ta, atrodys kaip vaikų žaidimas. Amerikos laukia sunaikinimas ugnimi ir Anglijos sunaikinimas vandeniu. Visa tai įvyksią, jei žmonija nepasitaisys ir nesugrįš prie Dievo <…>.
JAV materializmas pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. <…> Dvasiniai reikalai amerikiečiam nerūpi. JAV net ir kapines pavertė pelninga įmone. Mokslas, menas, literatūra, kultūra, dora, religija – viskas pajungta tik pinigui.
<…> Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų.“
Keletas žodžių apie Oskarą Milašių.
Oskaras Milašius gimė 1877 m. Čerėjos dvare (Baltarusijoje) bajorų šeimoje. Būsimasis poetas ir mistikas buvo auklėtas lenkų dvasia. Lenkiškumas O. Milašiaus nepatraukė. Nuo vaikystės jis jautėsi esąs lietuvis ir pradėjo tolti nuo lenkų tautos ir kultūros. O. Milašius didžiavosi lietuvių kalba ir lietuviais: „Lietuviai valstiečiai, praslinkus 20 tūkst. metų, tebekalba šventąja brahmanų kalba. Dainose tebeskamba pirmykščio arijų pasaulio siela, rytmetinę žvaigždę lietuviai tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai. Lietuvių kalba, tautosaka, mitologija – raktas į Europos praeitį.“
1899 m. Milašių šeima persikėlė į Paryžių. Oskaras, baigęs licėjų, studijavo Rytų kalbas, tarp jų ir hebrajų. Išmoko keletą Europos kalbų, kuriomis gebėjo laisvai kalbėti. Būtų galėjęs lengvai rasti tvirtą pripažinimą Lenkijoje. Užteko tik „nueiti ir apsivainikuoti Varšuvoje su daugeliu kitų lietuvių iš mano pasaulio“. Apie lenkus jis rašė: „<…> Aš tikėjausi atliksiąs naudingesnį darbą, pasilikdamas po kukliu lietuviškuoju kryžiumi <…>. Visoje Europoje nėra kvailesnio, nieko taip giliai nuklimpusio smulkmeniškoje tarpusavio neapykantoje, kaip lenkų šlėkta <…>. Melagystė, suktumas augte įaugo į lenko kraują. Patys dejuoja, vaidina kankinius, bet su didžiu įžūlumu skriaudžia tautines mažumas.“
Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, O. Milašius buvo pakviestas dirbti Lietuvos atstovybėje Paryžiuje. Čia jis rašė: „Aš būčiau laimingas, pagal savo išgales galėdamas prisidėti, grąžinant taiką mūsų brangioje Lietuvoje, taip skaudžiai nukentėjusioje.“
O. Milašius rašė prancūzų kalba, nes šią kalbą geriausiai išmanė, Prancūzijoje gyveno, ėjo mokslus. Vertė į prancūzų kalbą lietuvių liaudies pasakas, dainas, savitai jas perkurdamas ir papildydamas. Žavėjosi Vinco Kudirkos asmenybe, jo poezija, Juozo Tysliavos kūryba, Kazio Šimonio ir M. K. Čiurlionio paveikslais.
Pirmasis O. Milašiaus eilėraščių rinkinys „Poeme de Desadences“ pasirodė 1899 m. Vėlesnieji jo rinkiniai „L’Amcrieuse Initiation“, „Sept Solitydes“, „Les Elemen“ užtikrino jam garbingą vietą tarp žymiausių prancūzų poetų.
O. Milašiaus gyvenimą lydėjo vienatvė ir kančia. Paskutiniais gyvenimo metais jis pasitraukė iš žmonių tarpo. Mirė 1939 m. kovo 2 d. Fontenblo.
