Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, „Aušra“ 2024, nr. 18 (907)
♦ 30 metų tęsėsi Trisdešimtmečio karas Europoje (1618–1648). Prasidėjęs kaip katalikų ir protestantų karas, vėliau jis virto tarpvalstybiniu. Viskas prasidėjo dar 16 amžiuje, po pirmojo Reformacijos etapo, kai Vokietija suskilo į katalikiškąją ir protestantiškąją. Tuometiniai valdovai ieškojo būdų, kaip susitarti, ir pasirašė vadinamąją Augsburgo religinę taiką, kur buvo parašyta: „Kas valdo, tas sprendžia ir dėl pavaldinių konfesinės priklausomybės.“ Tai reiškė, kad tiek Katalikų, tiek Liuteronų bažnyčia buvo lygiateisės. Tačiau nebuvo pripažinta Reformatų bažnyčia, kuri tuo metu kaip tik stiprėjo. Ir taip religiniai nesutarimai bei dalinai dėl to pradėjusi blogėti ekonominė situacija virto karu. Jame susikirto ne tik religiniai prieštaravimai, tačiau ir kiti Europos šalių dinastijų nesutarimai: Austrijos ir Ispanijos Habsburgų dinastijos ir Prancūzijos; Nyderlandų, Danijos ir Švedijos interesai. Istorikai šį karą skirsto į keturis periodus, pagal tai, kokia valstybė tuo metu kovojo protestantų pusėje: Bohemijos, Danijos, Švedijos ir Prancūzijos. Karas pasibaigė Vestfalijos taika. Įdomu, kad paskutinis mūšis, kuriame prancūzai nugalėjo ispanus, vyko 1643 metais. Po jo prasidėjo derybos, kuriose dalyvavo Šventosios Romos imperatorius Ferdinandas III, Prancūzijos, Ispanijos, Olandijos, Portugalijos, Šveicarijos, Švedijos ir popiežiaus atstovai. O taika buvo pasirašyta tik 1648 metais. Nelengva suderinti pozicijas, kai susikerta tiek daug interesų. Tad derybų esmė buvo nemažai sutarčių tarp kariaujančių pusių, kurias vainikavo jau viena, paskutinė ir bendra Vestfalijos sutartis. Ką atnešė šis karas? Badą ir ligas. Ekonominį nuosmukį. Pietų Vokietijoje gyventojų sumažėjo iki trečdalio anksčiau gyvenusiųjų ir Vokietija atsigavo tik po gerų 100 metų. Religiniais klausimais buvo sugrįžta prie Augsburgo religinės taikos susitarimų, Prancūzija ir Švedija gavo svarbių teritorijų, o Habsburgai (kurie tradiciškai paveldėdavo Austrijos erchercogo, Bohemijos ir Vengrijos karaliaus titulus) susilpnėjo. Pasak istorikų, didžiausia šio karo laimėtoja buvo Prancūzija.
♦ 42 metus vyko Baltosios ir Raudonosios rožių karas, t. y. Anglijos pilietinis karas (1445–1487). Gražiai pavadintas karas kilo dėl Anglijos sosto tarp Lankasterių ir Jorkų. Jorkų herbe buvo baltos rožės, o Lankasterių – raudonos. Po permainingų kovų tarp dviejų dinastijų galiausiai įsivyravo taika ir Anglijoje baigėsi vadinamoji feodalinė anarchija. Lankasterių vadas Henrikas Tiudoras tapo Anglijos karaliumi ir vedė Jorkų įpėdinę Elžbietą, taip sujungdamas abi rožes į vieną herbą. Nors rožės buvo naudojamos šeimų herbuose, toks karo pavadinimas buvo sugalvotas vėliau. Jis paplito išleidus Valterio Skoto romaną „Ana iš Gejerštaino“. Rašytojas rėmėsi Šekspyro kūrinio „Henrikas IV“ istorija, kurioje pasakojama apie dvi nesutariančias puses, pasirinkusias skirtingų spalvų rožes Šventyklos bažnyčioje.
♦ Punų karai tęsėsi 43 metus. Jie vyko su pertraukomis, o kilo dėl susikirtusių Romos ir Kartaginos (jos gyventojus romėnai vadino punais) interesų Viduržemio jūros vakarinėje dalyje. Kartaginai tuo metu priklausė Šiaurės Afrikos vakarinė pakrantė, Sicilija, Pirėnų pusiasalio pietinė pakrantė, kitos salos Viduržemio jūros vakaruose. O Roma tuomet buvo labai sustiprėjusi, įsigalėjusi visoje dabartinėje Italijoje, siekė užvaldyti kitas teritorijas. Labiausiai ją domino arčiausiai esanti Sicilija. Per visą šį laikotarpį įvyko trys Punų karai, po kurių Kartaginos valstybė žlugo. Roma prisijungė daug naujų žemių ir tapo viena didžiausių Viduržemio jūros pakrančių valstybių.
♦ 50 metų kariavo graikai ir persai (499–449 pr. Kr.). Tai karai, kuriuos daug metų aprašinėjo istorikas Herodotas, kilę tarp Graikijos miestų-valstybių ir Persijos imperijos. Konfliktas prasidėjo, kai persai užkariavo Joniją, vėliau Trakiją, Makedoniją. Tada prasidėjo Atėnų ir Spartos graikų karai dėl nepriklausomybės. Šių karų metu įvyko garsieji mūšiai prie Maratono lygumos, Termopilų perėjos, Salamino salos. 449 m. pr. Kr. persai pralaimėjo Salamino (Kipre) mūšį ir sudarė su graikais Kalijo taiką. Graikai šiuos karus laimėjo ir iškilo Atėnai bei Sparta. Tiesa, nemažai istorikų mano, kad Kalijo taika yra tik išgalvotas susitarimas su persais.
♦ Trijų šimtų trisdešimt penkerių metų karas. Jis greičiausiai neturėtų būti ilgiausių karų sąraše, nes jo metu nebuvo iššautas nei vienas šūvis, nesužeistas nei vienas žmogus. Tai buvusi daugiau teorinė karo padėtis tarp Silio salų ir Olandijos karalystės, kurios baigtis, kaip teigiama, buvo sąmoningai vilkinama diplomatų. Bet kuriuo atveju taikos sutartis pasirašyta tik 1986 metais.
Šio konflikto pradžia susijusi su Antruoju Anglijos pilietiniu karu (1642–1652 m.), kuriame kovojo Karolio I ir Karolio II rėmėjai. Kitaip tariant, rojalistai prieš Anglijos parlamento šalininkus. Rojalistai buvo išstumti iš žemyninės Anglijos ir priversti įsikurti Silio salose. Nyderlandų karalystė buvusi parlamento šalininkų pusėje, todėl užpuolė Silio salose įsikūrusius rojalistus. Vėliau Nyderlandai pasitraukė iš konflikto zonos, tačiau taika nebuvo paskelbta. Ir tik 1985 metais Silio salų tarybos vadovas parašė Nyderlandų ambasadai prašymą išsklaidyti mitą apie kariaujančias šalis. Tokiu būdu 1986 metais galų gale buvo pasirašyta taikos sutartis.
Bus daugiau.
Apie žirnius ir pupas arba kada iš tikrųjų baigiasi karas..? I dalis
