Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
Kūrybiškumas – sunkiai keliais žodžiais nusakomas dalykas, tačiau jis pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime. Kai kurie kūrybišką darbą supranta kaip ypač menišką užsiėmimą, susijusį su spalvomis, muzika, judesiu. Tačiau kūrybiškas darbas yra apibrėžiamas daug plačiau ir kiekvienas su juo susiduriame kasdien. Kasdien mes sprendžiame kokias nors dilemas, ieškome sprendimų ir nepagalvojame, kad tai irgi kūrybiškumo pasireiškimai. Nes kiekvieną kartą, kai mes sujungiame idėją, įsivaizdavimą, patirtį, jausmus, poreikius, supratimą ir veiksmą, mes aktyvuojame savo kūrybiškumą.
Psichologai yra parašę aibę kūrybiško mąstymo apibrėžimų, tačiau jie visi sutaria, kad kūrybiškumą galima apibūdinti kaip žmogaus polinkį į naują, kažko originalaus komponavimą, modeliavimą ar mąstymą. Ko nors naujo kūrimas gali būti paremtas vaizduote arba mąstymo operacijomis. Svarbu, kad rezultatai būtų nepaprastos, turimos informacijos susumavimas, o naujas, netikėtas, originalus derinys. Kūrybiškas požiūris praverčia visur. Virtuvėje gaminant kažką iš šventinių likučių, mąstant apie pokyčius versle, optimizuojant procesus, planuojant valstybės biudžetą ar kelionių maršrutą.
Tikriausiai sutiksite, kad kūrybiškumo užuomazgų visi turime iš prigimties, tik ne visada sugebame jas panaudoti ar atskleisti. Ir čia labai svarbi yra aplinka, kurioje vaikas gyvena ir žaidžia. Pasaulyje be impulsų, paskatų ir įvairovės neįmanomas nei intelekto, nei kūrybiškumo ugdymas. Kita vertus, vien įvairios aplinkos nepakanka, nes kūrybiškumas pasireiškia ir formuojasi tik pačiam žmogui aktyviai veikiant. Tačiau tai visai nereiškia, kad reikia kažkokios ypatingos aplinkos ar veiklos. Vienas iš geriausių kūrybiškumo ugdymo pavyzdžių yra žaidimas. Pavyzdžiui, muilo burbulų pūtimas.
Ar kada pagalvojote, kad toks paprastas dalykas iš tiesų yra nuostabus vaizduotės ir kūrybiškumo ugdymo veiksnys… Pūsdamas muilo burbulus, vaikas įsijaučia į veiksmą ir tęsia jį tiek, kiek jam yra įdomu. Jis stebi burbulų dydžius, formas, gležnumą. Žiūri, kaip jie juda, kyla, leidžiasi, kaip keičiasi jų spalvos ir kaip jie dingsta iš akių arba sprogsta. Lyg nieko ypatingo, vaikas žaidžia, tačiau visas šis procesas apima jo jausmus ir protą stimuliuojančią veiklą.
Kadangi kūrybiškumas ir jo skatinimas yra svarbus kiekvienam, padėka autoriams, kurių kalėdiniai atvirukai buvo pasirinkti sveikinimams, buvo išreikšta ne saldainių maišeliais, o kūrybiškumo užsiėmimu. Jį vedė Lucija Jonuškaitė, parinkusi impresionizmo temą. Visi dalyvavusieji edukacijos metu išbandė kitokią piešimo techniką, išgirdo kažką naujo ir namo išėjo nešini savo impresionistiniais darbeliais. Apie visa tai ir kalbamės su Lucija. Kalbina Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė.
– Kūrybiškumas. Sunkiai vienu žodžiu nusakomas dalykas. Lucija, kaip tu jį apibūdintum?
Kaip aš apibūdinčiau kūrybiškumą… Man tai yra sujungimas mūsų vaizduotės su tuo talentu, kurį turime viduje, ir su tam tikra patirtimi, ir su tais mokslais, technikomis, kurias pažįstame. Tai yra toks mišinys visų šitų dalykų. Visų žinių, kurias kaupiame. Ir visa tai palydi mūsų vaizduotė.
– Pasakei „talentas, kurį turime“. Ar visi tą talentą iš tikrųjų turime?
Manau, kažkokius talentus turime visi. Didžiausia problema – kaip tai atskleisti. Ne kiekvienas turi apibrėžtus talentus, tokius, kaip šokio, tapybos ar muzikos. Bet yra dar daug kitų sričių, kur mes galime būti geresni už kitus, ir tai yra susiję su mūsų vidinėmis galimybėmis.
– O kaip galime lavinti savo kūrybiškumą? Kas jam leidžia sužydėti žmoguje?
Kūrybiškumą, manau, atskleidžia tai, kad mes esame atviri tam, ką matome, kad domimės aplinka. Esame susidomėję plačiau suprantamu menu. Sakykime, mes tapome. Tai einame ir į parodą, ir žiūrime paveikslus, klausomės muzikos, žiūrime filmus, nes ir tai gali būti mūsų inspiracija. Ir šiaip visa gamta taip pat. Turime būti atidūs tam, ką mes kasdieną sutinkame, pamatome ir reikia apjungti tas įvairias sritis. Sakykime, mes matom šokį, kažkokį spektaklį ir tai gali tapti mūsų inspiracija sukurti tapybos darbą.
– Kūrybiškumo pamokai vaikams ir jaunimui parinkai temą – impresionizmas. Kodėl?
Kodėl impresionizmas… Mes šiandien turėjome ribotą laiką, todėl man svarbu buvo, kad tas darbas, kurį pradėsime, būtų šiandien ir užbaigtas. Na, gal geriausia būtų, jeigu mes eitume į lauką ir ten tapytume tai, ką matome, tačiau orai dar nėra palankūs. Savo laiku impresionizmas buvo gana didelė revoliucija meno srityje. Impresionizmas, impresija, tai kas mums patinka duotu metu, taip, kaip mes tą atskleidžiame, greitai, kad suspėtume drobės gabale užfiksuoti tą momentą. Tai mes šiandien susitikome keletui valandų, kad atskleistume, tai, ką mes matom pavyzdžiuose, tai tokia mūsų, sakykime, šiandienos impresija.
– Ir kaip sekėsi vaikams, kurie buvo labai skirtingo amžiaus, nuo darželio iki licėjaus?
Manau, technika buvo palanki įvairaus amžiaus dalyviams. Mus domino ne detalės, o šiaip bendras vaizdas, spalvos, formos. Todėl ir parinkau šią techniką, nes manau, kad ir jaunesni, ir vyresni gali pavaizduoti savo impresiją ir jiems sekėsi labai gerai. Vaikai gavo impresionistų paveikslų pavyzdžius ir rekomendaciją kažką dar nuo savęs pridėti, iš savo prisiminimų tam tikrus vaizdus, o ne aklai kopijuoti pavyzdį.
– Ko galėtum palinkėti vaikams, kurie dalyvauja tokiose parodose, piešinių konkursuose?
Manau, kad ne visada laimi tas, kurio piešinys yra geriausias, gražiausias. Tai priklauso nuo to, kas tą piešinį renka. Nes nėra taip, kad jeigu mūsų piešinys nėra išrinktas, tai jis yra blogas. Svarbu yra dalyvauti, nueiti į parodą, pasižiūrėti kitų dalyvių darbų ir sukaupti tokį bendrą vaizdą, kaip kuria kiti, kaip kuriu aš. Čia gal nereikėtų lygintis su kitais, tačiau galime vieni nuo kitų gauti inspiracijų. Linkiu pasiryžimo, nes yra labai svarbu dalyvauti, bandyti savo jėgas. Gal trijuose konkursuose nieko nelaimėsi, tačiau bus tas vienas, svarbiausias, kuriame būsi žvaigžde!
Skaityti daugiau:
Kalėdinio atviruko parodos atidarymas
