„Vilniuje atgimsta dar vienas kampelis, kurį aplankę žmonės išeis bent truputėlį geresni.“
2024 m. gruodžio 12 d. Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo katedroje tikintiesiems buvo atverta Valavičių (Karališkoji) koplyčia ir pašventintas jos altorius. Apeigoms vadovavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Apie šios sakralios vietos atgimimą pasikalbėjome su Vilniaus arkikatedros bazilikos vikaru, koplyčios atnaujinimo globėju kun. Moze Mitkevičiumi.
Vilniaus arkikatedros koplyčios skirtingos ne tik savo puošyba, pamaldumu, bet ir savo atsiradimo istorijomis. Koks buvo Valavičių koplyčios atsiradimo kelias?
Ši koplyčia įrengta 1473 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu. Nuo pat pradžių Karališkąja vadinama koplyčia buvo dedikuota Švč. Mergelei Marijai, šv. Andriejui ir šv. Stanislovui ir skirta karališkosios šeimos narių laidojimui. Po koplyčia esančioje kriptoje ir buvo palaidotos Kazimiero Jogailaičio žmona Elžbieta Habsburgaitė, Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė. Po koplyčia buvo aptikti 23 žmonių palaikai. Pirmoji karalaičio Kazimiero palaidojimo vieta irgi buvo būtent ši koplyčia. Jam tapus šventuoju, Lietuvos-Lenkijos valdovas Zigmantas Vaza nusprendė skirti Kazimierui didesnę koplyčią ir ėmėsi derybų su Vilniaus vyskupu Eustachijumi Valavičiumi dėl koplyčių mainų.
Dabartinė Šv. Kazimiero koplyčia kaip tik ir priklausė Valavičių šeimai. Taip galiausiai Karališkoji koplyčia įgavo Valavičių koplyčios pavadinimą. Joje buvo palaidotas ir pats Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius. Jo atminimui koplyčios kairėje pusėje įrengta paminklinė lenta su vyskupo biustu. Koplyčios pagrindiniame altoriuje yra XVII a. nežinomo autoriaus paveikslas, skirtas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos garbei. Paveikslas garsėjo gausiomis malonėmis. Tai liudijo ir buvę sidabriniai aptaisai, kurie paprastai auksakalių iškaldinami iš įvairias malones patyrusių tikinčiųjų suaukotų sidabrinių ar auksinių votų. Tad koplyčia brangi buvo ne vien Lietuvos valdovams ir ganytojams, bet ir vilniečiams, besišaukiantiems Mergelės Marijos užtarimo bei pagalbos, prašantiems fizinės ir dvasinės sveikatos.
Kaip gimė mintis atverti šią koplyčią ir kokie darbai laukė?
Ši koplyčia yra religinis, kultūrinis ir istorinis paveldas – viena gražiausių barokinių koplyčių Vilniuje. Buvo gaila, kad toks grožis lieka neprieinamas nei tikintiesiems, nei miesto svečiams. Žinoma, tobulam jos išpuoselėjimui reikalingi išsamūs tyrimai ir kruopštaus restauravimo darbai, o visa tai atsiremia ir į dideles lėšas, ir į laiko sąnaudas. Pamanėme, jog minimaliai ją aptvarkius, galbūt, būtų galima imti ir atverti ją tikintiesiems. Tuomet ir prasidėjo visi darbai. Nepakako tik praverti koplyčios vartus; reikėjo galvoti ir apie apšvietimą, altoriaus ir grindų sutvarkymą. Prie viso to prisidėjo nemažas būrys žmonių.
Esu labai dėkingas Vilniaus arkivyskupijos dailininkui-ekspertui Vytautui Tracevičiui; Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus direktorei Ritai Pauliukevičiūtei; to paties muziejaus vyriausiajai restauratorei Indrajai Kubilytei-Bogan; arkikatedros zakristijonui Antanui Kavoliukui, bendruomenės nariams už talką valant koplyčią, bet ypač už aukas, už kurias ir buvo galima atlikti tuos minimalius darbus. Vilniaus arkivyskupijos meno komisija ieškojo sprendimų, kaip atstatyti altorių, kruopščiai rinko ir medžiagas. Neapsieita ir be įvairių konsultacijų, esu dėkingas ir Lietuvos ambasadorei prie Šventojo Sosto Sigitai Maslauskaitei-Mažylienei. Galiausiai, žinoma, visiems arkikatedros kunigams, kurių vieni ant pastolių, kiti po jais darbavosi. Norėjosi kuo greičiau koplyčią atverti, tačiau tokie darbai greitai nenusidirba. Užtrukome metus, bet, ačiū Dievui, pavyko.
Atveriame ją ne tik trokšdami parodyti jos išorinį grožį, bet ir trokšdami joje melstis. Juk ji ir atsirado pirmiausiai kaip maldos vieta. Visa susiję. Koplyčios freskos, sienų spalva įneša jaukumo ir šilumos tokiam iš pažiūros katedros oficialumui. Barokas sušvelnina ryškų katedros klasicizmą. O išpuoselėtas koplyčios dekoras greičiausiai paskatins ir išpuoselėtai, ne tokiai oficialiai maldai. Tikiu, kad koplyčioje prigis ir savitas pamaldumas, pritrauksiantis tikinčiuosius.
Be jau minėto Švč. Mergelės Marijos garbei skirto paveikslo, koplyčios dešinėje pusėje kabo dar vienas įspūdingas Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas, skirtas šv. Jonui Nepomukui. Kuo iškalbingas jums jis?
Ne vien koplyčioje, bet ir pagrindiniame arkikatedros altoriuje yra Pranciškaus Smuglevičiaus nutapytas paveikslas. Koplyčioje kabantis vaizduoja Joną Nepomuką priešais karalių Vaclovą IV. Legenda pasakoja, kad karaliui įtarinėjant žmoną neištikimybe, buvo iškviestas jos nuodėmklausys šv. Jonas Nepomukas. Šiam atsisakius išduoti karalienės išpažinties paslaptį, įširdęs karalius įsakė nustumti kunigą nuo Karolio tilto Prahoje. Būtent todėl šv. Nepomukas tapo visų nuodėmklausių globėju. Jo užtarimo šaukiamasi taip pat prašant apsaugos nuo potvynių bei maro.
Kapitulos užsakymu nutapytas paveikslas originaliai kabėjo kitoje koplyčioje, bet dabar jo nebeperkelsi. Gal tai visai dera prie karališkosios koplyčios ikonografinės temos, juk šis šventasis susijęs su valdovais ir su karaliaus rūmais. Džiaugiuosi, kad Lietuvos nacionalinis muziejus perdavė arkikatedrai ir XVIII a. šv. Nepomuko medinę skulptūrą, kurios, man atrodo, ši koplyčia ir laukė. Skulptūra puikiai įprasmino kampe esančios kolonos paskirtį: šioje koplyčioje, žvelgdami į šv. Joną Nepomuką, ras apie ką pagalvoti ir kunigai, ir pasauliečiai. Gal kažkas pajus vidinį paraginimą eiti išpažinties? O galiausiai, arkikatedra buvo ne kartą nukentėjusi nuo potvynių, tad galbūt paveikslas ir buvo užsakytas siekiant melsti šio šventojo užtarimo. Tuo pačiu galima prašyti, kad mažiau pykčio proveržių, it potvynių, būtų ir mūsų gyvenimuose.
Taigi, koplyčia graži ne tik savo išore, bet ir istorijomis, kurias pasakoja joje esantys paveikslai. Ką liudija šios koplyčios atvėrimas?
Kiekviena koplyčia liudija Dievą, Jo meilę, Jo tobulumą ir iš meilės sukurtą pasaulį bei jo viršūnę – žmogų. Šioje koplyčioje apie visa tai galima mąstyti. Manau, kad besigrožint Dievu, žmogui kyla noras kurti, ima reikštis jo panašumas į Dievą – nuostabų Kūrėją. Ne visi esame pašaukti būti menininkais ir ne visi turime kūrybos gyslelę, bet žvelgiant į šios koplyčios grožį kyla troškimas saugoti tai, kas yra gražu. Ir jau tuo prisidėti prie kūrybos.
Imdamiesi tokių darbų keičiamės ir mes patys, daromės truputį gražesni. Atverdami koplyčią, atveriame ne tik erdvę, bet ir žmogaus galimybes keistis. Juk kiekvieno širdyje galima atverti kažką, kas vestų į pokalbį, į dialogą, į grožį, kas tiesiog padėtų mums tapti labiau žmonėmis. Šios koplyčios atidarymas galėtų ir liudyti viltingą žmonių atsivėrimą Kūrėjui. Senajame Testamente ištikus tremčiai, miestų griūčiai ar kitoms negandoms, pranašai nuolat skelbia Izraelio tautai viltį, kurios padedama ji įveikia visus išmėginimus, kaskart vis labiau subręsdama. Be galo gražu ir brangu, kad Biblijoje nesibaigia viskas griuvėsiais. Griuvėsiai nėra paskutinis žodis. Šalia griuvėsių visuomet nuskamba ir viltingas Dievo „atstatysiu“. Ne vien apie mūrus kalbant, bet ir apie tautą, ir apie kiekvieno širdį. Vilniuje atgijo dar vienas kampelis, kurį aplankę žmonės išeis bent truputėlį geresni.
Dėkoju už pokalbį!
(Aistė Karpytė / Vatican News)
