Sigitas Birgelis, punskas.pl
Tęsiame pasakojimą apie Vaitakiemio kaime gimusį Lietuvos partizaną Julių Mielkų-Lubiną. Mielkus buvo sužeistas bunkeryje, suimtas ir nuvežtas į Marijampolės kalėjimą. Už partizaninę veiklą karo tribunolas jį nubaudė 25 metams tremties. Aštuonis mėnesius jam teko praleisti Lukiškių kalėjime.
Vieną dieną gyvulinių vagonų ešelonas, prigrūstas kalinių, pajudėjo Maskvos kryptimi. Vagonuose buvo įrengti dviaukščiai gultai, todėl juose tilpo dvigubai daugiau žmonių. Vagone važiavo dideles bausmes gavę kaliniai. Tik vienas jų buvo lyg per klaidą patekęs, nuteistas trejiems metams. Tokia buvo čekistų gudrybė: kiekviename vagone turėjo būti šnipas. Kaliniai žinojo, kad veža juos ne į kurortus, bet visų nuotaika buvo nebloga. Kartais jie užtraukdavo ir vieną kitą dainą.
Kalinius nuvežė į Kazachiją. Atkabinę dalį sąstato paliko Karabaso persiuntimo punkte, o likusius vagonus nutempė į Džezkazgano lagerius, į Rudnikus. Ten pateko ir Julius.
J. Mielkus prisimena: „Buvo jau balandžio pradžia, šilta. Mūsų maisto atsargos išseko, turėjom tenkintis skurdžiu lagerio daviniu. Po savaitės mus suskirstė į brigadas ir pradėjom dirbti. Aš patekau į brigadą, kuri dirbo akmenų karjere, ruošdavo akmenis statyboms. Darbas sunkus, normos didelės. Jaunesni vyrai jas įvykdydavo, o vyresni neįstengdavo. Už normų neįvykdymą brigadininkai kalinius mušdavo. Šiame karjere išdirbau apie du mėnesius. Birželio mėnesį užėjo dideli karščiai, net pavėsyje būdavo iki 40 °C. Karjere pasislėpti nuo saulės nebuvo kur. Sunkus darbas, blogas maitinimas ir karštis kalinius alino, o man dar prisidėjo dizenterija. Paguldė į ligoninę, kurioje išbuvau keletą savaičių.
Dirbdamas akmenų karjere sužinojau, kad antrajame lagpunkte yra mano brolis Kazimieras. Kartą jis atėjo prie lentų tvoros, skiriančios lagpunktus vieną nuo kito, ir pasikalbėjome.“
Ligoninėje Julius gavo laikiną invalidumą. Jį išvežė į Džezdų lagerį. Tenai į darbą nevarydavo, bet užtat blogiau maitino. Po kelių mėnesių Mielkų paskyrė dirbti į virtuvę. Čia jis, padirbęs porą mėnesių, pasitaisė ir sustiprėjo.
Vėliau Julius pateko į statybininkų brigadą. 1949-ųjų gruodžio mėn. šią brigadą pasiuntė į akmenų karjerą ruošti medžiagą statyboms. Žiema buvo gili ir šalta. Šaltis siekdavo iki -40 °C. Karjere pastatytame namelyje gamindavo pietus, jame kaliniai valgydavo, bet į jį užeiti kitu metu neleisdavo.
Akmenų karjeras buvo už trijų kilometrų nuo lagpunkto. Kaliniai eidami apšaldavo veidus, ypač nosis. Parėję į lagerį, jie bėgdavo į ambulatoriją pagalbos.
1950-ųjų pavasarį visą brigadą išvarė į miestą statyti vaikų darželio. Taip prabėgo vasara. Rudenį Julių išvežė į kitą lagpunktą.
Julius Mielkus pasakoja: „Laisvės ilgesys, nuovargis nuo katorgiško darbo, alkis persekiojo mus kiekviename žingsnyje dieną ir naktį. Dažnai užmigęs sapnuoji, kad valgai! duoną… Apie ją galvodavome ne tik sapne. Rodos, nežinai, ką duotum, kad tik galėtum jos sočiai prisivalgyti. Ir kokia gardi ji būdavo… Mažabausmiai dažnai skaičiuodavo metus, kiek dar jiems liko sėdėti, o mes – didžiabausmiai neskaičiuodavome, nes vis tiek jų dar labai daug buvo likę.
1951-ųjų pavasarį dirbome zonoje, remontavome barakus. Toje brigadoje buvo nemažai lietuvių, o vienas iš jų – beveik mano kaimynas iš Sangrūdos bažnytkaimio, Juozas Čiplys. Pasidarė abiem smagiau; laisvalaikiu prisimindavome toli tėviškėje likusį gyvenimą, dalindavomės lagerių gyvenimo įspūdžiais ir naujienomis.
Dirbdamas toje brigadoje vėl susirgau dizenterija ir pakliuvau į ligoninę. Bet liga greitai praėjo, ir aš maniau, kad netrukus mane išrašys ir grąžins į darbą. Tačiau taip neišėjo – nespėjo. Vieną dieną po pusryčių staiga pajutau šone aštrų skausmą, pakilo temperatūra. Ligoninės gydytojas nustatė, kad tai apendicitas. Paguldė į chirurginį skyrių ir išoperavo. Tačiau, praėjus kelioms dienoms, vėl pasijutau blogai. Temperatūra šoktelėjo per 40°, viduriuose atsirado skausmas, nusilpau. Į rentgeno kabinetą savo kojomis jau nenuėjau, nunešė sanitarai ant neštuvų. Peršvietęs mane, chirurgas pasakė, kad vėl reikia operuoti, tik manęs paklausė, ar sutinku, nes buvau labai nusilpęs, ir jis suabejojo, ar pernešiu antrą operaciją iš eilės. Aš surizikavau ir sutikau.
Sugrąžino mane į palatą, paguldė į lovą, suleido stiprinančių vaistų ir po minutės atsidūriau operacinėje. Chirurgas operuoti pradėjo be narkozės. Tačiau po mažos akimirkos aš gydytojui pasakiau, kad man labai silpna ir ilgai neišlaikysiu. Tada jis, matyt, davė narkozę ir liepė skaičiuoti. Beskaičiuodamas užmigau. Nubudau palatoje, matau, man vėl leidžia vaistus į veną. Apsidžiaugiau, kad atlaikiau ir šią operaciją. Pagalvojau, kad man dar Dievo duota pagyventi…“
Kelias dienas po operacijos skausmas nesiliovė, tačiau laikui bėgant Julius pradėjo sveikti. Kartą jam bevaikščiojant po palatą, pro langą jį pastebėjo brigados draugas Antanas Matuzonis. Jis su brigados vyrais baltino ligoninę iš lauko pusės. Langas buvo atidarytas ir jiedu pasikalbėjo. Matuzonis nustebo pamatęs Julių tokį išsekusį. Po kelių dienų Antanas atėjo jo aplankyti, atnešė apie pusę kilogramo cukraus, kurį „surinko“ visi kaliniai.
(Bus daugiau)
