Atsigręžus į tarpukario Lietuvą. Dvigubos pilietybės klausimu

Paulius Birgelis, punskas.pl

Klausimai, susiję su dvigubos pilietybės įteisinimu, per visą Lietuvos valstybės raidą svarstyti jau maždaug nuo 100 metų. Visgi daliai žmonių šis reiškinys ir toliau kelia neigiamas konotacijas, abejojant, kad asmuo gali palaikyti nuoširdų ištikimybės santykį kelių valstybių atžvilgiu, kartais vengiant atsižvelgti ir į praktinę daugybinės pilietybės paskirtį, suteikiant užsienyje gyvenantiems asmenims galimybę geriau įsitvirtinti darbo rinkoje, palaikyti ryšius su savo tėvyne. Kai kurie iš panašaus pobūdžio negatyvių įsitikinimų gali būti veikiami ilgalaikės istorinės tradicijos, todėl pravartu supažindinti su bendromis aplinkybėmis, kaip buvo vertinama dviguba pilietybė tarpukario Lietuvoje ir Europoje.

Skirtingai nuo šiandienos liberalių-demokratinių valstybių patirčių, asmeninis narystės valstybėje pasirinkimas buvo kur kas labiau varžomas aukščiausios valdžios interesų. Moderni pilietybė, pagal XX a. pradžios supratimą, turėjo tarnauti kaip priemonė, leidžianti atpažinti savas, ištikimas žmonių grupes ir išskirti jas nuo svetimųjų, tai yra nubrėžti aiškaus pobūdžio pilietijos ribas. Tokie atribojimai ypač aktualūs buvo po Pirmojo pasaulinio karo naujose Vidurio Rytų Europos valstybėse, kur teritorinės ribos neretai nesutapdavo su nevienalyte gyventojų įvairove, nebūtinai norinčia save tapatinti su šalimi, kurioje gyveno. Tautinių valstybių supratimu, piliečiu galėjo tapti ne bet kuris asmuo, o tik tas, kuris tenkina pagrindinius lojalumo reikalavimus. Todėl teisinių santykių su daugiau nei viena valstybe palaikymas įprastai buvo laikomas anomalija, o tuometiniai Europos šalių teisininkai dvigubos pilietybės „nenormalumą“ prilygindavo dvigubai santuokai.

Negatyvaus pobūdžio santykį taip pat iš dalies formavo ir karinės grėsmės baimė. Ji buvo paremta prielaida, kad dvi pilietybes turintis asmuo negali palaikyti nuoširdaus santykio su abiem valstybėmis. Reiškiant ribotą pasitikėjimą asmeniniais apsisprendimais, norėta apsisaugoti nuo tokių situacijų, kuomet pilietis karo atveju galėtų įstoti į priešiškos valstybės karinę ar civilinę tarnybą. Šiuo požiūriu nekeista, kad svetimos valstybės pilietybės priėmimas Lietuvos kariuomenės leidžiamoje spaudoje prilygo „galutinės išdavystės veiksmui“. Kad vienos valstybės narystės turėjimas laikytas įprasta laikmečio norma, parodo ir pirmojo nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministro Petro Leono išreikšta nuomonė neįžvelgianti poreikio drausti daugiau nei vienos šalies narystės turėjimą pilietybės įstatyme, kadangi tai „yra visai aišku“.

Nepaisant visuomenėje ženkliai dominuojančių negatyvių dvigubos pilietybės vertinimų, nuo XX a. 3 dešimtmečio antrosios pusės Lietuvos valdžia ėmėsi veiksmų, dalinai įteisinančių dvigubos pilietybės pasireiškimo galimybę. 1928 metų Konstitucijoje buvo įtraukta nuostata, kuri išimties atveju leido išlaikyti Lietuvos pilietybę, tapus kurios nors iš Amerikos šalių piliečiu. Tiesa, tai buvo daroma ne reaguojant į besikeičiančias socialines normas, o remiantis praktiniais išskaičiavimais. Priimdama tokį žingsnį, tautininkų vyriausybė suprato poreikį atsigręžti į užjūrio šalyse emigravusius lietuvius – visų pirma vadovaujantis ekonominio bendradarbiavimo su JAV lietuviais motyvais. Apskritai dalinį dvigubos pilietybės įteisinimą galima interpretuoti kaip tęstinį valdžios veiksmą privilegijuoti Amerikoje gyvenančius lietuvius sprendžiant pilietybės ir pasų klausimus, taip palengvinant jiems investavimo Lietuvoje sąlygas, nekilnojamojo turto įsigijimą, įsitraukimą į kitas veiklas, teisiškai neleistinas svetimšaliams. Daliai lietuvių tai galėjo tapti reali paskata sugrįžti į tėvynę ir nuolatos joje apsigyventi, kartu stabdant Amerikoje vykstančius lietuvių nutautėjimo procesus.

Galiausiai, anot Lietuvos konsulo Niujorke Povilo Žadeikio, vykdyti pilietybės įgijimo taisyklių pokyčiai turėjo sušvelninti Amerikos lietuvių reiškiamą nuomonę apie Lietuvos valstybės vykdomą „pasityčiojimą iš savo piliečių“. Iki pilietybės taisyklių pakeitimo pasitaikydavo, kad nejausdami iš valstybės moralinės paramos užsienyje gyvenantys lietuviai atsiribodavo nuo finansinės pagalbos suteikimo vykdomoms iniciatyvoms Lietuvoje. Pavyzdžiui, patirdami nusivylimą dėl 1922 m. Konstitucijos 8 straipsnio nepalankaus interpretavimo, JAV lietuviai Kazys Šidlauskas, Fortunatas Bagočius ir Račkauskas neatsakė į Lietuvos knygų ir laikraščių leidimo bendrovės „Varpo“ prašymą skirti 5000 dolerių paskolą namo statybai. Protesto nuotaikos plaukė ir iš Bostono Lietuvos piliečių draugijos atstovų susiduriant su gandais, jog iš neįsiregistravusių piliečiais asmenų bus atimti Lietuvoje valdomi turtai.

Ilgainiui neįprastos Europos kontinentui dvigubos pilietybės nuostatos buvo praplėstos, pastebint, jog atskirais atvejais buvo sudaromos galimybės išlaikyti dvigubą narystę netaikant apribojimų valstybiniu atžvilgiu. Ypatingai pradėjus veikti 1939 metų pilietybės įstatymui, atsirado galimybė lanksčiau interpretuoti dvigubos pilietybės nuostatas, leidžiant lietuvių tautybės asmenims pasilikti užsienio pilietybę net ir tais atvejais, kai pareiškėjai kreipėsi tik dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo. Taip atsitiko lietuvės Anastazijos Hunebelienės-Švabinskaitės atveju, kuriai išimties tvarka vidaus reikalų ministras suteikė teisę išlaikyti ne tik Lietuvos, bet ir Belgijos pilietybę. Tiesa, įstatyminių išimčių pritaikymas, atrodo, nepalietė nelietuvių tautybės atstovų. Štai vadovaujantis vidinio šalies saugumo motyvais vengta įpilietinti Vokietijos pilietybę turinčius asmenis, įprastai iš jų reikalaujant pateikti pažymėjimą apie atleidimą nuo šios valstybės narystės.

Kita vertus, keblumų išlaikyti dvigubą pilietybę galėjo sukelti ir pastovus gyvenimas Lietuvoje. Štai Jungtinių Amerikos Valstijų administracija nuo XX a. 3 dešimtmečio antrosios pusės darė prielaidą, jog sugrįžęs ir bent dvejus metus išgyvenęs Lietuvoje asmuo nerodo iniciatyvos palaikyti teisinių ryšių su JAV. Tokiais atvejais iš piliečių buvo pareikalaujama grąžinti šios valstybės pasą ir natūralizacijos dokumentus į konsulatą Lietuvoje. Todėl įprastinėmis sąlygomis dvigubos pilietybės išlaikymas keldavo mažiau problemų žmonėms nuolatos gyvenant Amerikos žemyne.

Tarp dvigubos pilietybės turėtojų tarpukariu randama nusipelniusių savo veiklomis asmenų, tai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Tiesa, jie valstybinės narystės nepriklausomybės pradžioje pilietinėmis teisėmis naudojosi nelegaliu būdu, kuomet Lietuvos institucijos veikiausiai nepastebėjo taisyklių pažeidimo. Tuo tarpu išimtinės pilietybės taisyklės jau buvo pritaikytos Los Andžele gimusiam įžymiam krepšininkui Pranui Lubinui, kuris dėl įstatyminių pokyčių galėjo sudalyvauti Lietuvai pergalingame 1939 m. Europos vyrų krepšinio čempionate Kaune. Visgi aukštaūgio atstovavimas rinktinei susilaukė nepalankių atgarsių Latvijos spaudoje, kuri sportininką vertino kaip JAV pilietį, anksčiau jau atstovavusį JAV komandai 1936 metų Berlyno olimpinėse žaidynėse. Tad Lubino dalyvavimas Europos čempionate laikytas teisiniu pažeidimu, kadangi dviguba pilietybė negalima. Kaimyninės šalies spaudai pilietybės įgijimo taisykles buvo linkęs paaiškinti  lietuviškas dienraštis „XX amžius“, akcentavęs, kad Lietuvos Konstitucija numato sąlygas, leidžiančias vienu metu turėti JAV ir Lietuvos pilietybes, o įstatyminės nuostatos buvo įvestos kur kas anksčiau ir neatsižvelgiant į Amerikos lietuvių krepšininkus.

Panašiai kaip ir dabartiniais laikais, Lietuvos pilietybės išlaikymas daliai užsienio lietuvių bendruomenės įgavo moralinę reikšmę, kuri dar sustiprėjo Lietuvai patyrus prievartinę sovietizaciją. Pasak JAV kultūrinėje spaudoje rašiusio Juozo Nemuros, išsibarsčiusiems po pasaulį aktyviems Lietuvos piliečiams pilietybė tapdavo tikra išeivių tapatybės atrama.  Atsižvelgdamas į Vakarų valstybių nepripažintą Lietuvos okupaciją, jis teigė, kad valstybingumo tradicijos nebuvo panaikintos, o valstybės narystė išliko vienu iš svarbiausių šalies santvarkos tęstinumo įrodymų. Todėl kiekvieno lietuvio užsienyje užduotis turėjo būti jos išlaikymas, atsisakymo galimybes apribojant iki ypatingos svarbos priežasčių. Tokio pobūdžio mintys skatina atsižvelgti į tai, jog pilietybė yra kur kas daugiau nei sausas teisinis kontraktas, sudaromas tarp valstybės ir piliečio, tai kartu ir esminė valstybingumo tradicijų ir kolektyvinio tapatumo jausenos dalis.

Paulius Birgelis, Lietuvos istorijos instituto doktorantas