Kai mokiausi mokykloje, diktantų rašyti per daug nemėgau. Užtai dabar kiekvienais metais stengiuosi rašyti nacionalinį diktantą. Savanoriškai. Ne, nedalyvauju oficialiai. Tiesiog įsitaisau patogiai namuose prie stalo priešais televizorių ir rašau. Po to išsitaisau klaidas ir, nežiūrėdama į tai, kad vis pasitaiko ką taisyti, skiriu sau pagyrimą „Už pastangas!“. O mintyse skeliu tostą už nuostabiąją lietuvių kalbą!
O ar žinote, kas dažniausiai žavisi mūsų lietuvių kalba? Užsieniečiai, kurie neturi nieko bendro nei su mūsų šalimi, nei su kalba. Daug kartų, keliaujant užsienyje, yra tekę pasakoti apie Lietuvą ir lietuvių kalbą. Tiesiog kažkur vaikštant, tarpusavyje kalbant lietuviškai, prieina žmonės ir klausia, atsiprašau, išgirdome labai įdomią kalbą ir nesuprantame, kokia tai kalba. Žmonės sako, ji nepanaši į jokią kitą jiems girdėtą kalbą. Sako, jūs kalbate, lyg dainuotumėte. Ir kai pasakai, kad tai lietuvių kalba ir ja kalba palyginti nedaug žmonių pasaulyje, visi nustemba ir sako, kad mes laimingiausia tauta, kad būdami tokie maži, sugebėjome išsaugoti savo kalbą iki šių dienų.
O mes patys, ar jaučiamės laimingi kalbėdami tokia išskirtine kalba? Ar didžiuojamės išlaikę vieną iš seniausių kalbų pasaulyje? Pasaulis dabar jau judresnis ir kiekviena kalba kinta, tačiau ar verta savąją kalbą, atskirus jos žodžius keisti kitos kalbos žodžiais..? Vieni sakys, kad taip, nes paprasčiau, greičiau. Kiti jokiu būdu su tuo nesutiks. Ir gyvensime toliau, kiekvienas su savo nuomone. Tačiau man vis kirba vienas klausimas: Ar mes, lietuviai, tikime savo išskirtiniu ir unikaliu tautiškumu, kalba ir papročiais? Atsakymo aš nežinau ir, greičiausiai, jį pateiks tik laikas. O ką apie tai galvojate jūs?
Nacionalinis diktantas vyks kovo 15 dieną, tad dar yra laiko pasipraktikuoti!
Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
