Tauro apygardos įkūrimas
Sigitas Birgelis, punskas.pl
II dalis
Pasikliaudami kun. Antano Yliaus dienoraščiu ir kitais šaltiniais, tęsiame pasakojimą apie pirmuosius ginkluotosios rezistencijos metus Sūduvoje.
Skardupių klebonas kun. Antanas Ylius, norėdamas užkirsti kelią žudymams, pradėjo ieškoti kontaktų su partizanais. Kartą netikėtai pas jį atvyko Vytautas Gavėnas su broliu. Jis atsivedė dar kelis savo draugus. Jie pasigyrė, kad turi visai gerą organizaciją, palaiko ryšius su užsieniu, leidžia laikraštį ir t. t. Klebonas labai apsidžiaugė supratęs, kad jo svajonės tampa tikrove.
Po šio susitikimo partizanai atnešdavo kunigui įvairių atsišaukimų ir žinių apie užsienyje vykstančius įvykius. Šios žinios klebonui teikė daug optimizmo ir vilties, nes gyvenimas Lietuvoje darėsi vis niūresnis. Prasidėjo nuolatiniai lietuvių areštai, žmonės dingdavo be žinios.
1945 m. liepos 19 d. Skardupių klebonijoje buvo įkurta Tauro partizanų apygarda. Jos veikla apėmė visą kairįjį Nemuno kraštą. Apygardai priklausė: Palių miškai (Buktos urėdija), Kazlų Rūdos girios, Marijampolės, Vilkaviškio, visa Alytaus apskritis.
Apygardos vadu išrinktas Vytautas Gavėnas-Vampyras. Štabo viršininku tapo Jonas Pileckis-Burokas. Klebonas pasirinko Vilko slapyvardį ir tapo tiekimo ir sanitarijos viršininku. Štabo būstinė įrengta Skardupių klebonijoje. Už kluono, po malkine, J. Pileckis turėjo įsirengęs bunkeriuką, slėptuvėlę maždaug 1,5 ir 2 metrų kvadratūros; pasiryžta į tą bunkeriuką telkti visa, kas reikalinga ir naudinga.
Pradėta ruošti partizanų apygardos veiklos statutą. Kun. A. Ylius pareikalavo, kad jame būtų įrašyta, kad „be vyriausios štabo vadovybės raštu duoto leidimo nevalia nieko nužudyti…“. Kunigas iš visų ten susirinkusių pareikalavo duoti priesaiką ir tik po šio prisaikdinimo sutiko pilnai su jais bendradarbiauti. Nuspręsta užmegzti ryšius su vyriausiuoju partizanų štabu, jeigu toks yra, ir aplinkiniais partizanų daliniais.
Sukūrus štabą, priesaikos metu klebonas pareiškė, kad jis nustatys vedamąją veiklos liniją ir saugos nuo iškrypimų, bet į smulkmenas nesikiš.
Reikėjo pagalvoti apie organizaciją, kuri suvienytų visas okupuotos šalies pasipriešinimo jėgas ir galėtų atstovauti kovojančiai Lietuvai Vakaruose. Į apygardos sudėtį, be Marijampolės krašto, turėjo įeiti Vilnius, Alytus, Ukmergė, Kaunas, Šakiai, Kėdainiai, Panevėžys, Šiauliai. Per vieną pasitarimą buvo apsvarstyti kandidatai į apygardos štabą. Tarp jų buvo aviacijos majoras Taunys, pulkininkas Butkevičius, agronomas Pupelis, leitenantas Bacevičius, Radzevičius ir kiti. Jie buvo sukviesti pas kleboną į posėdį. Pasitarimo metu įkurtas Tauro apygardos štabas. Apygardos vadu išrinktas aviacijos majoras Taunys. Leitenantas Bacevičius tapo apygardos štabo viršininku. Spaudos ir propagandos viršininku sutiko būti pulk. Butkevičius. Agronomas Pupelis išrinktas žvalgybos viršininku, o Jonas Pileckis – štabo reikalų vedėju, kancleriu. Kun. A. Ylius ėmėsi kaupti medikamentus ir kitą tvarstomąją medžiagą.
Netrukus Tauro apygarda buvo suskirstyta į apylinkes ir paskirti jų vadai. Kazlų Rūdos miškai ligi Kauno pavesta leit. Bacevičiui. Palių miškai ligi Alytaus atiduota Vytautui Gavėnui. Marijampolės (ligi Šešupės), Vilkaviškio bei Šakių apskritys atiduotos Jonui Pileckiui. Kaunas atiteko Radzevičiui. Dar reikėjo nustatyti vadus Panevėžiui, Vilniui, Ukmergei, Šiauliams, Kėdainiams.
Skardupių klebonas prižiūrėjo, kad būtų laikomasi drausmės bei statuto, kad būtų „griežtai draudžiama, be vyriausiosios Apygardos vadovybės žinios raštu duoto sutikimo, ką nors nužudyti, o ką nors nužudžius dėl labai svarbių aplinkybių, visu griežtumu reikalauta tikslaus, nurodant visas aplinkybes, raštiško pranešimo apie įvykį.“
Vienas iš kun. A. Yliaus tikslų buvo pasiektas – savavaliavimai ir žudymai aprimo.
Visuomenė vylėsi, kad dar lapams nenukritus, Europoje įsivyraus nauja tvarka. Vadinasi, kils karas. Skubėta viską paruošti, kad, frontui praėjus, būtų galima atstatyti laisvą, demokratišką ir nepriklausomą Lietuvą. Reikia skubiai suburti visus partizanus po viena vadovybe, nes tik vienybėje jėga.
Partizanų vadovybė žinojo, jog laimėti jėga prieš milžinę Tarybų Sąjungą neįmanoma. Reikėjo veikti labai atsargiai, nes bedarant skubius ir neapgalvotus žingsnius, partizanai galėjo būti saugumo susekti, o lietuvių kraujas pralietas veltui. Dabar buvo laikas gydyti žaizdas, o ne jas didinti. Okupantas norėjo, kad lietuviai patys vieni kitą žudytų ir būtų susiskaldę.
Nutarus, kad teroro veiksmai lietuvių prieš lietuvius nepateisinami, nustatyta kaupti ginklus, registruoti visą gyvą ir negyvą inventorių, kad atėjus lauktai valandai būtų galima atstatyti naują Lietuvą.
Vilties išsivadavimui pakankamai davė užsienis. V. Čerčilis, H. Trumenas, gen. P. Plechavičius, pulk. K. Grinius, kun. M. Krupavičius, vysk. P. Būčys ir kiti nuolat primindavo ir kartodavo, kad greitu laiku kils karas su Tarybų Sąjunga. Partizanai nuolat girdėjo pažadus, kad amerikonai tuojau ateis ir išvaduos. Miško broliai nekantriai laukė naujo karo.
Kun. A. Ylius savo dienoraštyje užrašė: „Aš pats, tiesa, tų kalbų negirdėjau, nes tuo laiku Skardupiuose nė radijo imtuvo neturėjau. Skardupiuose tada dar buvau tik naujakurys. Tokių žinių, džiugių ir malonių, atnešdavo broliai iš miško. Panašūs balsai būdavo spausdinami miško brolių leidžiamuose laikraštukuose, kuriuos gaudyte gaudydavome ir labai jų laukdavome. O laukti buvo ko. Vietos komunistėliai, gundomi įvairiais okupantų pažadais, iš kailio nėrėsi, kad kuo labiau įtiktų savo naujiems šeimininkams, „naujo gyvenimo kūrėjams“.
Tačiau užuot kurti, viskas buvo tik griaunama. Stambesnius ūkius išgrobstė, išdalino bežemiams ir mažažemiams. Tie, gavę žemės, nežinojo, kaip reikia džiaugtis ir dėkoti „geradariams“. Jie vargšai nesuprato, kad priešas tyčia kiršina lietuvius vienus su kitais. Jie nenujautė, kad tos žemės vėl greitai bus atimtos kuriant kolkozus. Ypač buvo naikinami susipratę lietuviai, ypač inteligentai. Šitaip sukiršintus lietuvius buvo lengva valdyti.
Kaip jau minėjau, partizanų vadovybė stengėsi stabdyti savivaliavimą bei tarpusavio žudymą. Reikėjo įtikinti tėvynainius, kad bendras priešas yra rusas okupantas. Gyvenime ne viskas ėjo taip, kaip vadovybė norėjo. Į miškus vyrai išėjo bijodami nubuožinimo, kiti slėpdamiesi nuo okupantų kariuomenės, treti vengdami darbo, ir tik nedidoka dalis siekė Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės.
Ne visi tapo partizanais vedini vienodų siekių ar idealų. Reikėjo žmonių siekimus suvienodinti, suburti vienam tikslui. Kaimuose tas darbas nėjo taip sklandžiai, kaip vadovybė norėjo. Ne visi būriai buvo linkę paklusti apygardos vadovybei. Nemažai buvo tokių, kurie patys norėjo vadovauti sau ir kitiems. Kai kam net patiko tokia anarchija. Partizanų būriai kartais dėl girtavimo ir be vadovybės žinios padarydavo įvairių kvailysčių. 1945 m. rudenį vienas apylinkės vadas apie Palių ir Buktos miškus ėmė girtauti ir girtas terorizavo gyventojus. Buvo duotas įsakymas prisistatyti jį į apygardos štabą. Jam nepaklusus, buvo pagrasinta baudžiamuoju būriu.
Tauro apygarda turėjo apimti visą Suvalkiją ir Kauno rajoną. Viena apygarda negali kalbėti visos Lietuvos vardu, diktuoti visai Lietuvai. Todėl per vieną posėdį nuspręsta sudaryti Lietuvos išsilaisvinimo komitetą, kuriam priklausytų Kauno rajonas, Žemaitija ir visas Vilniaus kraštas. Tai turėjo būti politinis organas, kuris galėtų kalbėti visos Lietuvos vardu. Galvota ir apie generalinio štabo įkūrimą, kuriam priklausytų visos Lietuvoje veikiančios grupės. Steigiamasis susirinkimas turėjo įvykti Kaune, 1945 m., po spalio revoliucijos šventės minėjimo.
Visi pasiskirstė vietovėmis. Kun. A. Yliui buvo pavesta Žemaitija, nes 1937–1938 m. jis buvo dirbęs Žemaičių Kalvarijoje vikaru ir ten turėjo nemažai pažįstamų žmonių.
Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išsilaisvinimo komitetą ir Generalinį štabą, ketinta vykti į Paryžių su memorandumu. Tikėta, kad jį Vakarų valstybės priims su didžiausiu rimtumu. Memorandumą parašyti pavesta teisininkui lenkui, Skardupių gyventojui. Memorandumą pristatyti į Paryžių turėjo Tauro apygardos vadas majoras Taunys.
Kun. A. Ylius rašė: „Nei vienuolijos vadovybei, nei Vilkaviškio kurijai, nei Telšių vyskupijos vadovybei, nei pačiam vyskupui nieko apie tai, t. y. apie savo pogrindį, nesakiau, nes bijojau sakyti, mat jie tikrai man būtų neleidę būti vadovybės nariu. Į tą pavojingą darbą leidausi vien tik dėl savo patriotinių jausmų, grynai kaip lietuvis. Ypač man būtų pasipriešinęs ir griežtai uždraudęs veikti kun. P. Andziulis, nes marijonų konstitucija draudė vienuoliams dalyvauti politinėse organizacijose. Tačiau nieko neveikti aš, kaip lietuvis, negalėjau. Kadangi dirbau be vienuolyno vadovybės žinios, tai pats Dievas manęs nepaglostė – turėjau atkentėti 10 metų kalėjimo-lagerio ir visą gyvenimą likau bedievių persekiojamas. Ačiū, mano Dieve, kad leidai čia pakentėti, nes už veiklą be leidimo galėjau sunkiau nukentėti po mirties skaistykloje.“
(Bus daugiau)
*Istorija yra gyvenimo mokytoja
