Kerštavimų ir žudymų apsuptyje
Sigitas Birgelis, punskas.pl
I dalis
Per tris Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius įamžinta nemažai kovotojų už Lietuvos laisvę, tačiau yra ir tokių, kurie dar nesulaukė valstybės, tautos ir visuomenės dėmesio ir pagarbos. Jiems irgi turėtų ateiti laikas.
1991 m. Lietuvos KGB archyve buvo surastas rezistencinio pasipriešinimo Suvalkijoje dalyvio, Skardupių klebono Antano Yliaus prisiminimų rankraštis. Tai svarbus dokumentas, leidžiantis naujai pažvelgti į pirmuosius Lietuvos rezistencijos metus.
Kunigo Antano Yliaus nuopelnai buvo įvertinti ir visuomenėje, kurioje veikė, ir Lietuvos valstybės mastu. Skardupių gyventojai jo vardu pavadino vieną iš šios vietovės gatvių, 1990 m. kovo 14 d. kunigas buvo reabilituotas, o 1998 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius). Deja, jau po mirties. Šiemet minime 30-ąsias jo mirties metines.
Apie Antaną Ylių žinome, palyginti, nemažai. Gimė jis 1909 m. balandžio 21 d. Ariogalos valsčiaus Paginėvio kaime. Vienuolių padedamas baigė Marijampolės marijonų gimnaziją ir 1925 m. rudenį buvo pasiųstas į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos-filosofijos fakulteto teologijos skyrių. 1934 m. įšventintas į kunigus ir paskirtas į Marijampolę. Su mažomis pertraukomis čia jis dirbo iki 1940 m.
1940 m. kun. A. Ylius tapo Skardupių klebonu. Čia jis užsiėmė parapijos bažnyčios statyba. 1941 m. birželį kunigas, stengdamasis išvengti trėmimo, slapstėsi Skardupių apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais, rizikuodamas gyvybe, jis slėpė ir išgelbėjo nuo žūties kelias Skardupių apylinkių žydų šeimas.
Artėjant frontui, dalis lietuvių nusprendė trauktis į Vakarus; tačiau dauguma, pasivedę Dievo Apvaizdos valiai pasiliko vietoje. Tarp jų buvo ir kun. A. Ylius.
– Kol viskas krašte gerai, – samprotavo kunigas, kol nėra pavojų, tol iškėlę galvas vaikščiojame ir didžiuojamės, kai mus liaudis liaupsina. Bet, kilus pavojui, mes, tautos vadai, susiėmę skvernus, mauname į saugesnius kraštus.
Kunigas A. Ylius nenorėjo būti vienas iš tokių. Nelaimėje palikti tautą vieną jos pačios likimui jam atrodė gėda ir nusikaltimas.
„Kaip bus mano liaudžiai, tegul būna ir man, – nusprendė jis.“ Net nenutuokė, kokį pragarą teks išgyventi.
Kunigas A. Ylius savo prisiminimuose užrašė: „Praėjus frontui iš Skardupių apylinkės, tuojau paėmė, kiek pamenu, tik vieną Adolfą Penčylą. Jį, matyt, paskundė rusams Žaldarys Jurgis, kuris buvo labai nepatikimas žmogus. Su Žaldariais jis kaimynystėje gyveno nesantaikoje. Visi Žaldariai žiūrėjo į kairę. Jų buvo keli: Juozas, Albinas, Jurgis, Benediktas, Valius, Antosė. Albiną buvau kalbinęs į savo būrį. Atsisakė. Gal ir blogai padariau. Jis galėjo pagreitinti mūsų iššifravimą.
Kai Penčylą kareivis raitas varėsi, aš dirbau ant šventoriaus. Kareivis leido man su juo atsisveikinti. Jis buvo ramus ir geros nuotaikos. Jis mat yra buvęs ūkininkų streiko Suvalkijoje dalyvis. Jis greičiausia manė, kad tai bus jam paskaityta nuopelnu. Jis, matyt, galvojo: kai ta aplinkybė paaiškės, jis bus paleistas. Bet nebuvo girdėti, kad jis būtų grįžęs.
Vietoje jam pripažinti dalyvavimą ūkininkų streike nuopelnu, pripažino jį pavojingu. Mat jis buvo stambus, bet apsileidęs ūkininkas. Rusai greičiausiai pagalvojo, kad jis bus neramus ir komunizmo santvarkoje.
Kadangi frontas praėjo be žiaurumų, tai, atrodo, mūsų organizavimasis gintis nė nebuvo reikalingas. Ir nebūtų buvę jokio organizavimosi, jokių miškinių arba, kaip juos komunistai vadino, banditų.“
Praslinkus frontui, prasidėjo stambesnių ir pasiturinčių ūkininkų apiplėšimai, žudynės, deginimai. Naujos tvarkos steigėjai kaltino miškinius, kurių dar šiose apylinkėse nebuvo. Jaunuoliai bijodami, kad nebūtų paimti į kariuomenę, ėmė slapstytis arba išėjo į mišką. Stambesnius ūkininkus pradėta nubuožinti, dalinti jų žemes, gyvulius, padargus. Žmonės pradėjo skųsti vieni kitus, kad tarnavo vokiečių armijoje ar vokiečių okupacijos laikais buvo policijos ar kitokiais tarnautojais. Nukentėję pradėjo keršyti skundėjams. Krašte vyko nesiliaujantys kerštavimai ir žudymai.
Pradėta kurti kolūkius, kurių žmonės nekentė, nes tai buvo naujos baudžiavos ir vergijos forma. Rusai tarnautojais paskyrė pačias lietuvių padugnes, nemokšas, tinginius, beraščius, kurie, rusų skatinami, iš kailio nėrėsi, norėdami įtikti svetimiems ponams.
Žmonės, negalėdami pakęsti naujos tvarkos, išėjo į miškus. Jų kova pirmiausia buvo nukreipta prieš parsidavėlius, skundikus, nemokšas tarnautojus ir uolius kolchozų kūrėjus.
Kun. Antanas Ylius prisimena: „Ir man pačiam teko nugirsti, kad čia ir čia nužudytas mokytojas ar kitas tarybinis tarnautojas; ten ir ten nužudė, sumušė, mergaitėms nukirpo plaukus, išgėdino moterį ar mergaitę; ten ir ten per pasilinksminimą įsiveržė ginkluotas būrys, padarė iš pasilinksminančių pasityčiojimo ar baudos veiksmų ir vėl nuėjo savo keliais. Net tokių girdėjau kuriozų. Pasilinksminimo metu visiems dalyviams reikėjo šokti nuogiems, kurie gaudavo kiekvienas po rapniką ar daugiau. Namo šeimininkas turėjęs nusileisti kelnes, o visi dalyviai turėję bučiuoti jam į užpakalį. Tai niekingi, sakyčiau, pramuštgalvių išdaigos, neva šposai, juokai. – Taip pat pasiekė mano ausis, kad buvo nužudytas Vidugirių kaimo mokyklos sargas Macijauskas. Už ką taip padaryta, neteko tikrai sužinoti tada. Vėliau teko nugirsti, kad jis prisidėjęs prie pirmo lietuvių išvežimo.“
Kun. A. Ylius pasakoja tokį atsitikimą. Miškiniai, apsirengę čekistų uniformomis, užėjo į pabėgusio į Vakarus Žiliaus ūkį Skardupių kaime. To ūkio ūkvedžiu buvo paskirtas Lietuvos rusas, Marijampolės miesto gyventojas Papovas, rodos, vardu Sergiejus. Apie ūkio reikalus jis nieko nenusimanė. Bet, kiek žinojau, nebuvo blogos valios žmogus. Pas jį ūkio sargu dirbo kažkoks Radzevičius.
Miškiniai, partizanai, vaidindami čekistus, užkalbino Radzevičių:
– Ką gi, mielasis drauge, gero padarei tėvynės labui, jos gerovei?
Tas, nežinodamas, su kuo turi reikalo, ėmė nuoširdžiai, net su pasididžiavimu pasakoti, ką jis nuveikęs jau ir ką dar mano nuveikti trumpoje ateityje. Jis pasigyrė, kad jo nurodymu jau suimtas ir uždarytas kalėjiman nemažas skaičius Marijampolės ir Keturvalakių valsčių buvusių stambesnių ūkininkų. Greitu laiku dar daugiau surašys tokių išvežtinų ūkininkų, nes jie labai priešinasi kolchozams. Geruoju jie nestos į kolchozą. Miškiniai jį labai pagyrė ir paskatino tuo pačiu jį kalbėti toliau ir dar atviriau.
Netikri čekistai nusišovė didelę penimą kiaulę, liepė pripilti kelis maišus miltų ir pareikalavo, kad Radzevičius važiuotų kartu su jais Marijampolėn. Ten už jo nuopelnus tarybų valdžiai bus atitinkamai atlyginta. Tas su džiaugsmu sėdo vežiman ant kiaulės ir nežinodamas, su kuo kalba, dėstė dar daugiau savo planų. Prieš pat pradedant važiuoti, jie surišo jį, kad, neva, apsigalvojęs nepabėgtų. Tačiau anas prisiekinėjo, kad jokiu būdu nebėgsiąs, nes jis pasakęs tikrą tiesą. Galiausiai Papovas suvokęs, su kuo turi reikalų, visą laiką tai raudo, tai balo.
Važiuodami vieškeliu Turgalaukio link, privažiavo sankryžą: Keturvalakiai–Liudvinavas, Marijampolė–Suvalkų Kalvarija. Reikėjo jiems sukti kairėn į Marijampolę, o jie važiavo nuo Keturvalakių tiesiai į Liudvinavą.
Pravažiavus sankryžą, Radzevičius suprato, kad jis turi bendro su miškiniais. Tada jis ėmė prašyti atleidimo, bandė įtikinėti, kad jis kalbėjęs netiesą, vien norėjęs pasigirti. Tačiau miškiniai jo pasiteisinimų neklausė, nes turėjo stiprių įrodymų, patvirtinančių Radzevičiaus padarytas skriaudas lietuviams. Vyriškiai privažiavo Šešupės tiltą ties Liudvinavu, skriaudiką nušovė ir pametė po tiltu. Po to su visa manta jie nuvažiavo į garsias Palių pelkes.
(Bus daugiau)
*Istorija yra gyvenimo mokytoja
