Sigitas Birgelis, punskas.pl
Tęsiame pasakojimą apie keliones po Užnemunės dvarus.
Į Leipalingį važiuojame ratais per Druskininkus. Užsukame į Ratnyčią. Tai Druskininkams priklausanti gyvenvietė, nusidriekusi į pietryčius nuo miesto centro. Pro šią gyvenvietę 1919 m. ėjo pirmoji Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija. Lenkų valdžios 1921 m. surašymo duomenimis, kaime gyveno 150 žmonių, visi užsirašė lenkais, o iš jų 126 buvo katalikai, 24 žydai.
Sustojame prie Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios. Šventovė uždaryta. Mūsų kelionės bendražygė, lenkų rašytoja Katarzyna Węglicka siūlo užsukti į Ratnyčios kapines aplankyti Adomo Mickevičiaus bičiulio Jono Čečiotos (Jan Czeczot) kapą.
Išvykstame iš Druskininkų. Iki Leipalingio dvaro dar 20 km. Navigacijos padedami pasiekiame kelionės tikslą. Mūsų žvilgsnį patraukia neseniai atnaujintų iškilių Leipalingio dvaro pastatų simetrija ir harmonija.
Dvaro rūmų ansamblį sudaro trys tarpusavyje sujungti pastatai – rūmai, oranžerija ir grūdų sandėlis. Pietinį rūmų fasadą puošia dorėninis keturių kolonų portikas su frontonu ir portiko karnizai dekoruoti modiljonais. Šiauriniame rūmų fasade puikuojasi tos pačios stilistikos šešių kolonų portikas, laikantis balkoną.
Leipalingio laisvalaikio salės darbuotoja apvežioja mus po šį istorinį objektą, pasakoja apie įvairių patalpų paskirtį ir istoriją.
Dvaro rūmų atnaujinimo darbai pradėti daugiau nei prieš dešimtį metų ir vykdyti keliais etapais. 2015 m. buvo sutvarkyta ir vietos bendruomenės reikmėms perduota rūmų dalis, o 2021 m. atliktas buvusios oranžerijos ir grūdų sandėlio patalpų kapitalinis remontas. Tais pačiais metais buvo sutvarkytas ir dvaro rūmų ansamblis.
Dvarvietė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1503 m. Į šį dvarą ne kartą buvo atvykęs medžioti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalius Vladislovas IV. Sapiegų valdymo laikais buvo pastatydinti reprezentaciniai rūmai, įrengtas parkas su medžioklės žvėrynu. Vėliau dvaras turėjo daugybę savininkų. Jį valdė Masalskiai, Kruševskiai, Balinskiai.
Iki mūsų dienų išlikę centriniai rūmai statyti XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Juos statė Vilniaus katedros kanauninkas Antanas Kruševskis. Parko pradžioje, kalnelyje, yra raudonomis plytomis išmūryta patalpa su nišomis, išlikusi iki šių dienų. Pasak legendos, vienas iš Kruševskių buvęs didelis ištvirkėlis. Jis čia laikydavęs uždarytas jam patikusias moteris.
1806–1821 metais Antanas Kruševskis pastatė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kurios Šv. Antano koplyčioje jis ir palaidotas. Bažnyčia klasicistinė, bet turi ir baroko bruožų. Ji stačiakampio plano, vidus 3 navų, atskirtų kolonomis. Šventovę supa akmenų tvora.
XX a. pradžioje Leipalingio dvarą nusipirko turtingas Peterburgo pirklys Balinskis. Jis išpuoselėjo dvarą, iškasė kanalus, Simoniškės ežerėlį, įrengė prabangius tiltelius ir altanas.
1918 m. gruodžio 4 d. 67 kaimų įgaliotiniai įkūrė Leipalingio parapijos tarybą, kuriai vadovavo kunigas Jonas Juodviršis. Jos tikslas buvo „tverti vietoje ir kaimuose milicininkus palaikymui tvarkos ir gaudymui šmugelio su gyvuliais, javais ir maisto dalykais į lenkų pusę užnemunin“.
Sukruto ir vietiniai lenkai. Per 1918 m. Kalėdas dvarininkai, kurie nepritarė lietuvių nepriklausomybės siekiams, Leipalingio dvare svarstė, kaip išvaikyti Leipalingio parapijos tarybą ir įkurti lenkų komitetą. Lietuviai apie šį vietos lenkų užmojį išgirdo bažnyčioje. Apie 100 vyrų, nekreipdami dėmesio į Leipalingyje dar buvusius vokiečių žandarus, puolė dvarą, nuginklavo ir suėmė lenkų vadus. Atvesti į kleboniją jie raštiškai pasižadėjo liautis „agitavus prieš Lietuvos Tarybą ir Laikinąją valdžią“. Atsižadėjo „visokios agitacijos lenkiškų organizacijų naudai“.
Po kurio laiko iš Druskininkų atvyko 50 lenkų kareivių, ginkluotų šautuvais ir kulkosvaidžiu. Jie paėmė Leipalingio dvaro kilnojamąjį turtą, į Druskininkus išsivarė gyvulius.
1919 m. sausio 1-ąją kun. Jonas Juodviršis iš sakyklos ragino leipalingiečius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Sakė, kad bus išdalinti dvarai ir visi savanoriai gaus žemės, miško ir viso kito, kas reikalinga įsikūrimui. Toks uolus lietuvybės skatinimas neliko nepastebėtas priešų. Lenkijos kareiviai, iš Druskininkų persikėlę per Nemuną, ne kartą apiplėšė kleboniją. Apie vieną tokį išpuolį 1919 m. rugsėjo 20 d. buvo rašyta laikraštyje „Lietuva“:
Leipalingis. Seinų apskr. Rugpjūčio 27 d. vakare 7 val. iš Druskininkų atsilankė apie 100 lenkų kareivių (4 raiti). Jų tikslas buvo sušaudyti vietinį kleboną Juodviršį. Jiems tas nepavyko, nes klebonas pasišalino. Gerokai apkratę visą kleboniją, liepė šeimininkei prirengti vakarienę 120 legionininkų…
Po Pirmojo pasaulinio karo visa dvaro žemė buvo išdalinta Lietuvos savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams ir dvaro kumečiams. Dvaro žemių vietoje atsirado Savanorių kaimas, o dvaro miškai atiteko valstybei.
Praeitis įdomi ir turtinga, bet sugrįžkime į dabartį.
Leipalingio dvare verta aplankyti Leipalingio progimnazijos Algirdo Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejų. Tai seniausias mokyklos muziejus Lietuvoje, įkurtas 1957 m. Jame saugoma daugiau kaip 12 tūkst. eksponatų.
Muziejaus ekspoziciją sudaro geologijos ir archeologijos eksponatai. Čia saugomi spaudos draudimo metu Tilžėje leisti spaudiniai, carinės Rusijos, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų vokiečių bei nepriklausomos Lietuvos piliečių pasai.
Įdomus yra etnografijos skyrius. Čia esantys buities daiktai pasakoja apie Leipalingio apylinkių gyventojų buitį.
Šio objekto darbuotoja mus tikina, kad dvaro rūmuose dabar vyksta įvairūs renginiai. Galima sudalyvauti dvaro ponios pamokose, kartu su dvariškiais išmokti dvaro šokių žingsnelių arba smagiai paskanauti. Dvaro pietūs: sriuba, karštas patiekalas, stalo vanduo kainuoja 12 €/asm.
Tie, kurie turi daugiau laiko, gali sudalyvauti visos dienos užimtumo programoje, tik būtina išankstinė rezervacija.
