Sigitas Birgelis, punskas.pl
Tęsiame pasakojimą apie keliones po Lietuvos dvarus. Jie svarbus mūsų istorijos, kultūros ir architektūros paveldas, kurį reikia saugoti, puoselėti ir lankyti.
Paliekam nykstantį Bulakavo dvarą ir riedame ratais Lazdijų link. Ties Rudamina mūsų kelionių sumanytoja, lenkų keliautoja po Rytų Europos kraštus ir keliolikos knygų autorė Katažina Venglicka (Katarzyna Węglicka) prasitaria, kad norėtų užkopti į Rudaminos piliakalnį. Paskutinį kartą čia buvau prieš kokius trejus metus, dar siaučiant pandemijai. Ant piliakalnio viršūnės taip tąsyk norėjosi sušukti: „Labas, Lietuva“, plačiai kvėpuoti pribrendusiais laukais rugių. Per tuos keletą metų čia lyg ir niekas nepasikeitė. Ir tuomet, ir dabar prie šio objekto esame vieninteliai lankytojai.
„Jotvingiai neišnyko!“, – norėtųsi šaukti užkopus ant šio jotvingių piliakalnio. Nors nutilo jų giesmės ir raudos, buvo sunaikintos gyvenvietės ir sudegintos pilys, bet liko piliakalniai, bylojantys apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį.
Jotvingiai gyveno Sūduvos aukštumose ir Pietų Lietuvos smėlynuose. Nederlingi smėlynai skatino jotvingius plėšti turtingesnius kaimynus, susidaryti kariškai pasaulėžiūrai.
Stipriausios jotvingių gentys vis dėlto gyveno Sūduvos aukštumose, kur buvo jų galingos pilys, o dabar stūkso didieji piliakalniai – Šiurpilis, Eglinė ir Rudamina.
Rudaminos piliakalnis įrengtas buvusio ežero krante ant aukštos ir masyvios kalvos viršūnės. Kalva užima 2 ha, o jos aukštis –195 m virš jūros lygio. Piliakalnį juosia šlapios pievos ir pelkės. Aikštelę nuo pylimo skiria apie 20 m pločio ir 3 m gylio griovys. Šiaurinė pylimo dalis buvo nukasta, darant įvažiavimą.
Pasak J. Basanavičiaus, Rudaminoje, jotvingių pilių vietoje, kunigaikštis Ringaudas 1240 m. pastatęs pilį, kurioje 1251 m. Mindaugas buvo karūnuotas karaliumi. Kryžiuočiai šią pilį sunaikino 1381 m. Šturmui jie panaudojo paraku šaudančias bombardas. J. Basanavičius Rudaminos piliakalnį siejo ir su kita pilimi – Vygando Marburgiečio kronikoje minimu Naujapiliu.
Rudaminos piliakalnis buvo tyrinėtas Lietuvos archeologų. Tyrinėjimų metu aptiktas kultūrinis sluoksnis su lipdytų bei žiestų puodų šukėmis, gyvulių kaulais, metalurgų įrankiais, geležiniais dirbiniais bei strėlių antgaliais.
Žvalgomės nuo Rudaminos piliakalnio į apylinkės panoramą ir į patį miestelį.
Užsukame į bažnyčią (deja, randame ją uždarytą), šventoriuje pastovime prie kankinio kun. Juozo Zdebskio kapo.
Riedame ratais pietų link, palikę tolimą ir netolimą Rudaminos praeitį. Mūsų tikslas – Kapčiamiestis, bet prieš tai užsukame į Veisiejus. Lankome miesto centrinę aikštę, skulptūrų parką. Veisiejų šv. Jurgio bažnyčia, deja, uždaryta. Skelbimų lentoje skaitome, kad sekmadieniais pamaldos čia vyksta – 10 val., šiokiadieniais – 9 val., šeštadieniais – 10 val. Šiandien penktadienis, neturime laimės. Lenkijoje Dievo namai atidaryti visomis dienomis, uždaromi tik nakčiai. Nenoriu įvykiams užbėgti už akių, bet šią šventovę po kelių dienų mums vis dėlto pavyko aplankyti.
Veisiejų pavadinimas yra kilęs nuo Veisiejo ežero, o ežero vardas jotvingiškas. Tarpukariu iki XX a. vidurio buvo vartotas pavadinimas Veisėjai.
Veisiejuose lankytinų vietų nemažai. Yra išlikęs dvaro fligelis, gražus parkas, veikia gimnazija, lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“, biblioteka, paštas, miškų urėdija, krašto muziejus. Ežere įrengtas pirmasis Lietuvoje fontanas su šviesos instaliacijomis. Miesto centre stovi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklas (pastatytas 1928 m., nugriautas 1952 m., atstatytas 1991 m.).
Veisiejų dvaro parke stovi paminklas esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Zamenhofui. Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė Balstogėje. Gimnazijoje išmoko 12 užsienio kalbų. Baigęs gimnaziją jis sukūrė pirmąjį tarptautinės kalbos projektą. Tėvas buvo nepatenkintas sūnaus susidomėjimais. Jis sudegino sūnaus rankraštį, o jį patį išsiuntė mokytis medicinos. Baigęs studijas Maskvoje ir Varšuvoje Liudvikas Zamenhofas atvyko pas savo sesers vyrą į Veisiejus atlikti gydytojo praktikos. Čia jis atkūrė esperanto kalbos rankraštį (Veisiejai laikomi esperanto kalbos gimtine).
Veisiejų dvaro parke prie Ančios ežero auga milžiniškas uosis – botaninis gamtos paveldo objektas. 1987 m. jis paskelbtas vietinės reikšmės valstybės saugomu dendrologijos paminklu. Prie jo pastatyta informacinė lenta. Tai antras pagal storį uosis Lietuvoje. Kamieno apimtis (1,3 m aukštyje) – 5,40 m, skersmuo – 1,82 m, lajos plotis – 28 m, aukštis – 31,8 m. Amžius – apie 200 metų.
Veisiejų dvaras rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XV a. pradžioje. Jį valdė Glinskiai, vėliau Radvilos ir Masalskiai. Dvaro sodybą, kurios fragmentai išliko iki mūsų dienų, statė Lietuvos didysis etmonas Mykolas Juozapas Masalskis. Jis užbaigė reprezentacinius rūmus, pristatė du fligelius. Šiandien išliko tik fligelis – vieno aukšto mūrinis statinys. Jame veikia Veisiejų regioninio parko lankytojų centras. Jauna Centro darbuotoja kviečia mus užeiti vidun. Padėkojame ir atsakome, kad gal kitą kartą.
Kilometras į pietryčius nuo Veisiejų miestelio, Snaigyno ežero šiaurės vakarinėje dalyje, stovi 15 metrų aukščio Veisiejų apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria Veisiejų panorama. Jis primena taurę. Ant jo esame buvę ne kartą, tad šiandien jis mūsų nedomina.
Iš Veisiejų pasukame į Kapčiamiesčio plentą. Riedame pro Navikų kaimą. Jame įprastai prie gražaus Uosio ežero vasaros dienas leidžia dailininkė A. Stravinskaitė. Ji mūsų portalo skaitytojams gerai pažįstama. Pernai praktikos Punsko „Aušros“ leidykloje metu parašė ne vieną straipsnį, parengė nemažai vaizdo ir garso reportažų. Būtų buvę smagu pamatyti ir Alisą, ir ant ežero liepto žuvies belaukiančius katinėlius. Deja, Alisos nėra Lietuvoje. Ji stažuotėje Italijoje. Punsko dienų metu (rugpjūčio 12 ir 13 dienomis) Punske ir Šilainėje vyks jos kūrybos darbų paroda bei linoraižinio dirbtuvės.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
