Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
Motiejaus Agurkio laiškai šeimai iš Lomžos kalėjimo*
Lomža, 19.V.1935 m.
Brangioji Birute,
Žinia, kurią man atsiuntei paskutiniame laiške, sužadino manyje didelį gailestį, kokio nesitikėjau. Ilgesnį laiką negalėjau su tuo susitaikyti, kad mūsų mažylis brangiausias paliko mus visam laikui ir negalėsiu jo niekada užmiršti.
Žinok, kad aš čia gyvenau su ta viltimi, kad kada nors, kai baigsis mūsų išsiskyrimo valandos, ateis minutė, kai pamatysiu tave ir Jį, jau ne kaip vaiką, o kaip didelį bernioką.
Svajonės apie tai mane nuramindavo liūdną valandą, o jis tuo tarpu išėjo iš pasaulio ir dingo šviesūs ateities miražai, o liko tik nepermaldaujama tikrovė, kuri pasirodė esanti labai žiauri.
Vienok negalima dvasiškai nusiminti ir pasiduoti likimui žiauriam. Šios nelaimės kartėlį lengviau būtų atkentėti, jeigu aš būčiau šalia Tavęs. Dabar prie gailesčio dėl Sigituko prisijungia rūpestis dėl Tavęs, brangioji Birute, kaip tu pakelsi šitą baisų smūgį. Dažnai žiūriu į tą liūdnų laidotuvių nuotrauką ir pats savęs klausiu, kodėl mus toks liūdnas likimas persekioja, kad net negalėjau savo sūneliui suteikti paskutinio patarnavimo, paskutinį kartą jį pamatyti.
Tik dabar aš suvokiu, kaip labai aš jį mylėjau, negaliu Tau aprašyti, kas man dabar darosi.
Dėkoju Tau, brangioji Liodzia, už laišką ir gerą Tavo širdį, taip pat Mamytei ir visiems už pagalbą Birutei jos bėdose.
Sveikinu visus gimines ir pažįstamus. Kiek turėsite galimybės, prašau kuo dažniau rašyti laiškus. Nors tuo nuraminu savo liūdesį.
Šiais žodžiais ir baigiu rašyti ir lauksiu iš Tavęs greito atsakymo. Tave mylintis
Motiejus
***********
Lomža, 1937 VII 11 d.
Mylimieji! Sveikinu Jus, mano mylimieji, linkėdamas Jums viso ko geriausio Jūsų gyvenime. Laišką iš Jūsų gavau, nuoširdžiai dėkoju. Birute, nors parašei ant mažo lapelio, bet užtat nepaprastai puikiai ir saldžiai. Perskaitęs Tavo laišką, užsisvajojau labai maloniai – ir tik apie Tave, angelėli. Palyginau tave su dangaus paukšteliu, sutvertu žmonių džiaugsmui. Kartu pagalvojau, Birute, kad ir mes esam žmonės, gyvenantys rūpesčiuose ir varguose, bet galime pavydėti dangaus paukščiams jų nerūpestingos ir nekaltos laimės. Svajojau ir apie kitus panašius dalykus.
Tolimesnės mano svajonės buvo tokios: kai grįšiu ir rasiu a. a. Sigituką jau ne tokį mažą, kokį palikau, bet jau didelį bernioką, įsivaizdavau, kaip tai bus puiku ir malonu, bet deja, – atsitiko visai kitaip… Dabar tik sapnuose galiu su juo pasimatyti. Labai dažnai sapnuoju, kad jis, Tu ir aš vaikštinėjam kur nors po žalią pievelę. Ir taip dažnai visą naktį praleidžiu. Atsibundu ir pasirodo viskas visai kitaip – esu kalėjimo kameroj su likimo bendrininku, paskui prisimenu, kad jis (Sigutis) išėjo iš šio pasaulio negrįžtamai.
Na, bet pradėkim ką kita. Tiesa, kad aš Tave myliu, bet Tu man pavažiavai su tuo dviračiu. Ak, širdele mano, kad dėl Dievo tos laisvos mintys, nuodėmė taip galvoti, angelėli, iš tikrųjų nuodėmė. Dėl Tavęs galėčiau viską padaryti ir Tave prisiminsiu visada (jei išeisiu), bet man atrodo, kad jau ne laikas apie tokius dalykus galvoti. Man atrodo, kad reikia galvoti, kas bus rytoj, tai yra, apie senatvę. O antra, negrįšiu aš gerai aprūpintas, su pinigais, netgi galiu būti gerokai apgadintas, ir visai nesinorės apie tai galvoti. O jeigu būtų viskas kuo geriausiai, laikas apie visas tas kvailystes pamiršti. Prašau nesupykti, nes aš visada rašau, ką galvoju.
*************************
Lomža, 1937 VIII 15
Pirmais savo laiško žodžiais pranešu, kad laišką iš Jūsų gavau, už ką labai Jums dėkoju.
Birute, negaliu suprasti, ką tai gali reikšti, ką Tu parašei tame laiške. Įdomu būtų žinoti, ką tu dabar supratai ir ką tuo Tu galėtum pasiekti. Aš apie tokius dalykus nenoriu rašyti, bet jeigu Tu apie tai rašai… norėčiau tau taip pat parašyti, bet nežinau nuo ko pradėti. Iš paskutinio tavo laiško aiškėja, kad Tu esi labai nepatenkinta mūsų santuoka, kad visa ta kliūtis buvo mano asmuo, pajutau širdyje didelį nusiminimą, kad aš buvau ta kliūtis dėl tavo laimės.
Aš įsivaizduoju visai kitaip, nerandu kaltininko nei Tavo, nei mano asmenyse, kadangi, kai tik susipažinome, tai nuo to laiko pamilome vienas kitą. Tau žinoma, kad mylėjom labai ilgai, bendravimas tais laikais buvo labai malonus, kai prisimenu, tai net gaila tų laikų. Dabar kyla klausimas, kodėl mes susituokėme? Nuoširdžiai galiu tau pasakyti, kad susituokėme todėl, kad vienas kitą mylėjome, visa tai buvo iš meilės. Po santuokos bendras gyvenimas buvo geras, ir tikriausiai ir dabar dar būtume laimingai gyvenę, jeigu ne tai nelaimė, dar tokia ilga ir sunki. Aš tai dabar supratau, bet deja nieko negalima pataisyti.Tu, angelėli, rašai, kad tai buvo Dievo bausmė.
Aš, širdele, visk gerai suprantu ir užjaučiu, ką Tu patyrei ir ką jauti savo širdyje. Gal Tu ir teisi, kad tai buvo tau nereikalinga, bet vėl negalima pasakyti, kad tai buvo ir taip labai gerai. Juk kiekvienas žmogus, gyvenantis šiame pasaulyje, turi visokių rūpesčių. Aš įsivaizduoju, kad ir Tau galėjo būti ne tik geriau, bet ir blogiau. Birute, nepriekaištauk, kad jauna ištekėjai, Tau tik taip atrodo. Dabartiniais laikais ir senos panos taip pat neturi šansų.
Visa tai mes atmeskim, tegul tai lieka kitiems metams. Aš jau dabar pradedu svajoti apie kitokius dalykus – nuo ko reikės paskui pradėti. Tikriausiai būsiu ištremtas, bet reikės vis tiek kur nors apsigyventi. Visgi esu vyras, įsivaizduoju, kad sugebėsiu uždirbti pragyvenimui mums abiems. Prašau Tave, Birute, nepergyvenk dėl to. Jeigu mano sveikata nepablogės, tai su viskuo sugebėsiu susidoroti. Aš už visus tavo rūpesčius, man esant kalėjime, atsilyginsiu šimteriopai. Jei nebus vietos čia, išvažiuosiu į Afriką tigrų medžioti, kažkaip visa tai bus.
Gavau laišką nuo Agurkių. Labai mažai rašė. Rašė, kad šiais metais sausra paskubino rugiapjūtę, bet šiemet turbūt visur taip buvo. Koks derlius buvo, nerašė. Aš dabar irgi parašiau atviruką jiems, o jų laišką Jums palikau, prašiau, kad ir jie atsiųstų, nes iš jų gavau tik rugpjūtį. Rašiau, kad su Jumis susisiektų ir nuolat rašytų. Rašiau, kad nupirktų guminius batus išeiti pasivaikščiojimui, nes mano batai jau menki, o dabar ateina jau ruduo, būna ir drėgniau. Nesinori tų pasivaikščiojimų praleisti, kadangi į jokį darbą nevaikštau, visą laiką kameroj sėdžiu, tai man ta valanda labai brangi pavaikščioti gryname ore. Bet ar nupirks, nežinau.
Siuntinį gavau, nuoširdžiai dėkoju. Birute, prašau ant džiūvėsių nebarstyti cukraus, nes kol ateina, tai nusitrina. Vietoj to užbarstymo geriau taip įdėk, aš gausiu. Kai dėl pomidorų ir obuolių, tai Jums rodos žiemą rašiau, ką galima supakuoti, tą galima ir atsiųsti. Tik su pomidorais blogiau, jie apsinaikina. Obuolių galite visada atsiųsti. O viso kito tiek, kiek ir dabar atsiunčiate, tik ne didesnio svorio kaip 5 kg. bruto. Jei kas pasikeis, Jums pranešiu. Buvo kalbos, kad iš šito kalėjimo išvažiuosime, bet kol kas nieko tikro negirdėti. Kiekvienu atveju, jeigu išvažiuočiau, Jums pranešiu.
Dabar dėl Tavo grįžimo į šeimą, tai aš pats nežinau, ką pasakyti. Pasitarkit Jūs kartu, kaip pagal Jus būtų geriau, nes aš tai jau pamiršau, kaip ten gyvenasi, vienu žodžiu, tai jau Jūsų reikalai. Aš atvažiuosiu ten, kur Tu, Birute, būsi, o ne kur kitur. Aš tai būčiau labiau patenkintas, kad Tu būtum pas Pijų, nes ten Tau niekas neįkyri, nors ir namie reikėtų, nes mama ir taip prisidarbavo pakankamai. Nors senatvėje galėtų pailsėti, ir tai gal būtinai reikėtų padaryti. Tik blogiausia su Tėvu. Tikriausiai jis tau neduos ramybės, persekios Tave kiekviename žingsnyje, kaip seniau. Aš tai to nenorėčiau, kad Tu visa tai kęstum, o dabar nors turi ramybę.
Aš tai labai gerai žinau, ką reiškia gyventi ne ramybėje. Ir čia retkarčiais tenka susitikti tokių tipų, kad taip įsikyri, kad nėra kur dėtis. Neseniai turėjau tokį kameros draugą, kuris man taip įkyrėjo, kad jau net nelaukiau taip brangios laisvės, kad tik nuo jo atsiskyrus, nors tai buvo tartum savas vaikinas, bet galų gale su juo išsiskyriau.
Skaičiau apie Daugėliškį ir Punską. Ar Lonek nežadėjo man parašyti laiško?
Birute, kažkada manęs prašei, kad atsiųsčiau Tau a. a. Magdutės fotografiją. Šiuo metu jos kameroje neturiu, prašiau prižiūrėtojo, kad įdėtų į laišką, kai aš rašysiu. Kai gausi, parašyk. Prižiūrėtojas žadėjo įdėti, bet Tu nieko apie tai neužsiminei, vadinasi neišsiuntė. Dabar aš ją siunčiu. Gal turi savo dabartinę nuotrauką, tai atsiųsk.
Ką studijuoja Agnietė (Pacenkaitė)? Kas tas jos sužadėtinis? Ar tai to Lietuvos banko direktoriaus sūnus?
Tai gal ir užteks. Lauksiu iš Tavęs laiško. Atsisveikinu Tave, mano angelėli, bučiuoju Tavo rankeles. Pilnas pagarbos ir meilės. Motiejus
Brolau! Atsiprašau Tave, kad Tau visada mažai rašau. Tiesą pasakius, tai ir neturiu ką daug rašyti, nes pas mane vis tas pats. Įsivaizduoju, kad nebus Tau įdomus kriminalisto gyvenimas. Aš įsivaizduoju, kad Tu patenkintas savo gyvenimu, kadangi ko siekiai, tai ir apturėjai. Šiais laikais geresnė padėtį sunku ir pasiekti. Geriau gal būtų, kad pasisektų patekti į Punską, būtų daug linksmesnis gyvenimas tokioje vietoje, kur nuo vaikystės prie kokių žmonių esi pripratęs. Jau jeigu nėra galimybės patekti į Punską, tai geriausia būtų pradėti kokioje nors pastovioje vietoje gyventi, kad ir tuose Daugeliškiuose. Pijau, jau laikas būtų ir apsivesti, aš to Tau linkėčiau. Būtų geriau natūraliai gyventi. Žmogus daugmaž užmiršta visokius kitus dalykus, nes pradeda gyventi kitoje šviesoje. Svarbiausia neklausyk ko nors, kad Tau išrinktų žmoną dėl turtų. Geriausia išsirinkti pagal savo skonį, kad bendras gyvenimas būtų malonus.
Įdomu, jeigu prisieitų taip daryti, ar rinktumeisi iš savo krašto, ar iš dabartinės vietovės?
Pijau, aš pakankamai Tau įkyriu su viskuo, prašau dovanoti. Aš pats kartais apie visa tai pagalvoju ir man pačiam pasidaro nemalonu, bet ką aš padarysiu. Norėčiau dar turėti geresnę sveikatą, kad galėčiau ir save išlaikyti, ir suteikti gyvenimą ir savo brangiajai Birutei, kad ji turėtų gerą gyvenimą ir nekaltintų manęs. Blogiausia yra iškentėti žiemą, o jau ta paskutinė vasara kaip nors prabėgs… gyvenu viltimi, kad jau neužilgo pasimatysim. Negaliu įsivaizduoti, koks tai bus malonus susitikimas po tokio ilgo laiko. Atsiprašau, ką blogo parašiau. Lik sveikas.
Mylintis Motiejus
**********************
Lomža, 1938.IV.17
Brangioji Birute! Taigi jau švenčiu tuose pilkuose mūruose paskutines šventes. O kad dienos ilgos, tai iš tokio ilgesio parašysiu keletą žodžių apie savo gyvenimą. Pranešu, kad laišką nuo Tavęs ir Agnės gavau balandžio 12 d., už ką Jums nuoširdžiai dėkoju. Vienok Tave, mano brangioji, prašau taip nesirūpinti dėl visko, nes, kaip rašai, ir Tavo sveikata blogėja. O man tai jau baisu. Žinau, kad tai, ką parašiau apie savo ligą, suteikė Tau dar daugiau liūdesio, bet aš kitaip negalėjau. Birute, būk tokia gera, neimk viso to į galvą ir dėl to taip nenusimink, nes tai nieko gero neduos. Geriau į visą tai žiūrėti su viltimi. Matai, aš pats jaučiuosi ligonis, bet tam nepasiduodu, nes žinau, kad liūdesys neduos nieko gero. Duok Dieve, greičiau sulaukti laisvės, tai ir sveikata pagerės. Pats sau nenoriu tikėti, kas tai dabar yra, ypač mano amžiuje TBC, tai lyg neįsivaizduojama, bet vienok, taip yra. Rodos, visada rūpinausi savo sveikata ir nesinorėjo net pagalvoti, kad su manim kas nors panašaus gali atsitikti. Daugiau rūpinausi Tavo sveikata, nors žinojau, kad Tau niekuo negaliu padėti, tik keletą džiuginančių žodžių.
Apie paskutinius įvykius skaitau, žinau gana smulkiai, nes skaitau dienraštį „Gazeta Polska“. Ačiū, kad ir Jūs parašėte.
Siuntinį su lašais gavau balandžio 5 d., nuoširdžiai Jums dėkoju. Dar dėl rūkymo, tai pripažįstu, kad Tu teisi, bet žinok, kad aš nerūkau nuolat, o tik retkarčiais, o kurią dieną ir visai mesiu, o toliau gavęs vaistus, tikriausiai visai mesiu.
Esu gavęs laišką iš Agurkių, labai trumpą, apie kitus nieko nerašė, žinoma, kaip visada.
Taigi rašydamas šį laišką, gavau vaistus, labai apsidžiaugiau. Machorkos nesiųskite. Kol kas pas mane nieko naujo. Ar vasario laiške gavote tik vieną laišką ar daugiau? Baigdamas siunčiu Jums visiems širdingus sveikinimus. Baigiu ir lieku Tave mylintis Motiejus.
* Čia pateikti laiškų vertimai lietuvių kalba, nes originaliai laiškai rašyti lenkiškai, kad kalėjimo prižiūrėtojai galėtų juos perskaityti.
(Pabaiga)
Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
