Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
Kai vieną dieną Marytė Malinauskienė pakvietė pasižiūrėti Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos septintokų sukurto filmo, nelabai įsivaizdavau, ką pamatysiu. Buvo smalsu, ką gi jie čia nufilmavo. Pirmoji intriga buvo tai, kad filmo scenarijui jie pasirinko Vytauto V. Landsbergio kūrinį „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“, o ne nedidelę apysaką. Ši knyga vaikams labai patinka, nes pilna įdomybių apie žmogų ir kosmosą. Jeigu galvotume apie scenarijų, tai joje daug faktų, informacijos, kitaip tariant, daug medžiagos filmui. Drąsu pasirinkti tokią knygą. Antroji intriga – filmo trukmė apie 45 minutes. Išgirdusi tai, jau norėjau kuo greičiau pamatyti rezultatą. Ir štai jis, septintokų sukurtas filmas „Stebuklingo brangakmenio beieškant“.
Ir….. puikiai! Tas laikas visai neprailgo. Į laikrodį nežiūrėjau nei karto, netrukdė ir vis išmaniąją lentą išjungianti musė, tik laukiau, kaip gi jie pristatys kitą planetą, ką dar sugalvos. Supratau, kad filmavo patys, tačiau maloniai nuteikė operatorių darbas su kamera. Įdomūs kūrybingi vizualiniai sprendimai. Ir nors į pabaigą matėsi, kad vaikai jau truputį pavargę nuo vaidinimų, o ir teksto nemažai reikėjo išstudijuoti, filmą baigiau žiūrėti su malonumu. Po to sekė įdomioji dalis – pokalbis su septintokais, jų mokytojais, dalyvavusiais procese, ir pagalvojau, kaip nuostabu, kad vaikai užsidegė noru kurti filmą (gerai, kad nelabai pradžioje įsivaizdavo, ką tai reiškia) ir, kad sulaukė palaikymo ir pagalbos iš vyresniųjų. Filmo kūrimas bet kam yra nelengvas procesas, šiuo atveju net avantiūra, tačiau tai vienos iš pačių geriausių gyvenimiškų pamokų jaunimui, kurių reikia, kad suvoktum, kaip egzistuoja pasaulis.
ĮKVĖPIMAS
Kai paklausiau vaikų, iš kur atsirado tokia idėja kurti filmą, visi vienas per kitą pradėjo pasakoti apie pernai įvykusį susitikimą su rašytoju, režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu. Jis pasakojo apie vaikų stovyklą, kurioje kartu su vaikais kūrė filmą (tą filmą buvo galima pamatyti 2022 m. Poezijos pavasario renginio Punsko lietuvių kultūros namuose metu). Ir vaikai įsiaudrino gerąja to žodžio prasme. O kaip kitaip, kai sutinki kūrybingą ir įdomų žmogų, kuris ir kuria, ir dainuoja, ir filmus režisuoja, ir kurio knygas esi skaitęs. Ir taip, su idėja, su mėgstama knyga apie arklį Dominyką prasidėjo jaunųjų filmo kūrėjų kelionė. Iš vaikų pasakojimo supranti, kad buvo visko, tačiau jų entuziazmas nenurimęs ir dabar. Jie su tokia aistra apie viską pasakoja, kad vos spėji gaudyti žodžius. Taip, mokytis mintinai reikėjo daug, bet… visi žino filmavimo gudrybes – galima pasidaryti suflerį. Taip, tas žalias ekranas neįprastas dalykas (taip, taip jie dirbo su žaliu ekranu!), taip buvo streso, neaiškių dalykų, buvo ginčų, kažkas kažką ne taip, ne tada padarė, nepadarė, suplanuota vienaip, vyksta kitaip… Mums tai tokia kasdienybė, kad net nustembi, jog kažkam tai naujiena.
Tai ką vis tik darė patys vaikai? Mokėsi tekstus, ieškojo informacijos, vaizdų, muzikos, aprangos savo vaidmenims („Man pasakė, kad turiu atrodyti romantiškai, tai galvojau, kaip čia apsirengti“), filmavo ir bandė montuoti. Kitaip tariant, tikrai turėjo ką veikti visus metus. Ir kai paklausi, ko išmoko, visi sutartinai sako – KANTRYBĖS. Be to, kad sužinojo daug naujo, įgavo visai kitokios patirties, visi sutartinai linksi, kad kantrybės reikėjo daugiausiai.
O kas tie drąsuoliai septintokai? Tai: Inesa Balevičiūtė, Patrikas Baguckas, Greta Dzemionaitė, Konradas Grigutis, Matas Grigutis, Deivydas Grigutis, Laisvė Jurkūnaitė, Lidija Kalinauskaitė, Olivieris Kazlauskas, Anelytė Krakauskaitė, Darija Murauskaitė, Tomas Pečiulis, Ieva Šimčikaitė, Viktorija Taraškevičiūtė, Olivija Valinčiūtė, Augustina Zdanytė.
Aplodismentai jums, o nemačiusius filmo kviečiame pažiūrėti bent jo trumpąją versiją-treilerį.
IŠŠŪKIS
Jeigu vaikams tai buvo spalvinga kelionė nepažįstamais labirintais, ne ką mažesnis iššūkis buvo ir mokytojams. Aišku, kad toks projektas negali net prasidėti be jų pagalbos. Ir tiesa yra ta, kad šiuo atveju ir patys suaugusieji nėrė į nelabai žinomus vandenis. Jie irgi sako, kad buvo visko, nes projektas ilgas, tikrai sudėtingas, aistrų, kaip pas tikrus menininkus daug, o dar juk ir mokytis reikia, pamokas lankyti ir joms ruoštis….. Suprantu, kad suaugusiems – Daliai Makauskienei, Genutei Vaznelienei, Jūratei Pykienei, Marytei Malinauskienei ir filmą montavusiam mokytojui Tomui Berneckui – reikėjo gerai padirbėti, tačiau mačiau jų šypsenas po filmo pristatymo.
Svarbu paminėti ir tai, kad mokytojai, teatro kalba kalbant, išsikėlė sau vadinamąjį viršuždavinį – taisyklinga lietuvių kalbos tartis ir kirčiavimas, o nepaliko šio projekto tik kaip ugdomosios pramogos. Kaip sakė Marytė Malinauskienė, viena iš projekto įgyvendintojų: „Kai aistros įkvėpti septintokai panoro sukurti filmą, mes, mokytojos, sutikome, nors apie tokį darbą neturėjome žalio supratimo. Žengdamos į nežinomybę, žinojome, kad lituanistė bus atsakinga už kalbą, auklėtoja, reikalui esant, narplios elgesio problemas, tikybos mokytoja panirs į dvasines erdves ir neš atgaivą klaikiam kūnui, informatikas atskleis naujųjų technologijų galimybes, o bibliotekininkė jungs kasdieninį gyvenimą su kosmoso ir visatos paslaptimi, naudodama visagales knygas. Taip atsirado pedagoginė inovacija ir susivienijęs kūnas, neturintis pavardės nei hierarchinių pakopų. Pasirinktos platybės pasirodė labai įvairiapusiškos, įdomios, reikalaujančios ieškojimų, pasitarimų ir apsvarstymų, tuo labiau, kad bręstantys ir greit besikeičiantys septintokai atskleidė visą paletę emocijų ir kėlė nemažą iššūkį. Galų gale filmas yra. Darbas turėjo prasmę. Daug pamokė, atskleidė naujų tiesų, atvėrė duris į naują mūsų mokykloje pažinimo būdą ir, kas turbūt svarbiausia, buvo mums didžiulė bendradarbiavimo pamoka.“
PRADŽIA
Pamačius septintokų filmą, nekilo klausimo, rašyti apie jį ar nerašyti. Rašyti tikrai verta, nes tokie projektai sukuria didžiausias vertes: praplečia žinias, skatina kūrybingumą, bendrystę, moko dirbti kartu, išgirsti kitą, leistis į kompromisus, atskleidžia naujus gebėjimus ir išmoko žinias panaudoti praktiškai. Jie tikrai vertingi visoms pusėms. Ir žinau, nes pati esu dirbusi prie tokių projektų, kad ne kartą dalyvavusiųjų mintyse skambėjo žodžiai „ir kam man to reikėjo…“ Reikėjo ir buvo verta! Norisi tik padėkoti už drąsą ir palinkėti nesustoti. Ir nesvarbu, kad septintokai šaukė „Niekam filmo nerodysim!!“, „Daugiau jokių filmų nekursim!!“, linkiu nesustoti ir auginti svajones. Ir atėjus rudeniui, prašykite, kad septintokai parodytų savo filmą ir jums. Juk toks filmas galėtų būti puikia lietuviškų vaikų filmų festivalio Punsko krašte pradžia.
