Algimantas Mikelionis, punskas.pl
Pasaulio istorijoje buvo įvairiausių įvykių, karų ir tragedijų. Vis dėlto pati didžiausia nelaimė žmonijos istorijoje buvo socializmas, kuris pasiglemžė šimtus milijonų aukų. Jeigu vis kalbama apie pragarą, kuris laukia nusidėjėlių po mirties, tai pragaras žemėje jau buvo ir yra tose šalyse, kurios gyveno arba vis dar gyvena socializmo sąlygomis.
Panagrinėkime tik Venesuelos atvejį. Venesuela yra Pietų Amerikos šiaurėje, joje puikus klimatas, geros sąlygos auginti egzotiškus vaisius ir daržoves, šalis itin turtinga naftos. Atrodo, kad yra visos sąlygos gyventi ir klestėti, bet viską gadina viena smulkmena, kuri visam pasauliui neša didžiausią skausmą ir neviltį – socialistinė santvarka, o šaliai vadovauja gerokai kuoktelėjęs jos prezidentas N. Maduro. Jeigu Venesuela gyventų kapitalizmo ir laisvos rinkos sąlygomis, ji klestėte klestėtų. Deja, deja, prakeiktas ir sumautas socializmas įstūmė šalį į pačią didžiausią įmanomą ekonominę ir socialinę krizę. Šalyje trūksta elementariausių pirmos būtinybės prekių. Svarbiausias yra maisto trūkumas – gatvėse matyti daugybė sulysusių ir suvargusių žmonių. Taip pat trūksta vaistų ir kitų, ne tik pačių būtiniausių, elementariam žmogaus gyvenimui reikalingų prekių.
Žmonės atsidūrė iš tiesų nepavydėtinoje ir apgailėtinoje padėtyje. Iš Venesuelos jau emigravo milijonai žmonių, dar keli milijonai pasiruošę tai padaryti. Pirmiausia vykstama į kaimyninę Kolumbiją, kurioje nevyrauja nelemtas socializmas ir žmonės gali padoriai gyventi. Kaimyninėje šalyje venesueliečiai gali bent padoriai pavalgyti, nusipirkti vaistų ir kitų prekių, kurių socializmo sukurtame „rojuje“ paprasčiausiai nelikę nė kvapo.
Valdžią savo rankose vis dar laiko diktatorius N. Maduro, kuriam paklūsta kariuomenė. Jis dėl savo šalies bėdų kaltina JAV ir visas demokratines laisvojo pasaulio jėgas. Užsienis jau seniai pasiruošęs Venesuelai suteikti labai gausią humanitarinę pagalbą, bet to neleidžia padaryti diktatoriui pavaldi kariuomenė. Diktatoriui, besimaudančiam turtuose ir prabangoje, visai nerūpi, kad paprasti žmonės gyvena pasibaisėtinomis sąlygomis. Venesuelos prezidentas N. Maduro gyvena kaip nusikaltėlių vadeiva kalėjime. Jis šioje įstaigoje gyvena geriau nei laisvėje ir turi absoliučią valdžią, kiti kalėjimo gyventojai yra engiami ir gyvena visiškame nepritekliuje, terorizuojami vadeivos gaujos narių. Maduro nenori užsienio humanitarinės pagalbos, kad nesumenktų jo valdžia ir autoritetas.
Savo nepriklausomybės aušroje Lietuva ekonomiškai nebuvo pranašesnė už Venesuelą. Pastaroji šalis, gyvendama socializmo sąlygomis, greitai ritosi ekonomiškai žemyn, o mes, tapę laisvi ir nepriklausomi, suklestėjus rinkos ekonomikai stipriai žengėme į priekį visomis prasmėmis. Net baisu pagalvoti, kas būtų buvę, jeigu būtume nepabėgę iš raudonojo lagerio. Nors vis dar imame ir paniurname dėl prasto gyvenimo, prisiminkime sovietinių ir dabartinių parduotuvių lentynas ir prekių gausą. Paprasčiausiai nemokame džiaugtis tuo, ką turime ir kartu pasiekėme.
