Algimantas Mikelionis, punskas.pl
Kiekvieną Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją – per didžiausias mūsų valstybės šventes – niekuomet nepraleidžiu tiesioginės transliacijos per valstybinę Lietuvos televiziją, kuri prasideda tiksliai 12 valandą. Tuomet aikštėje prie Prezidentūros vyksta trumpos, bet labai prasmingos iškilmės. Visuomet apima graudulys, o akyse pasirodo ašaros, kai skamba mūsų ir Latvijos, ir Estijos valstybiniai himnai ir iš lėto keliamos vėliavos. Skamba mūsų karinių pajėgų pučiamųjų orkestrų maršai, garbės kuopos nariai šautuvų salvėmis pagerbia laisvą Lietuvos valstybę ir meistriškai žongliruoja ginklais. Visa tai labai gražu ir miela, bet aš labiausiai laukiu akimirkos, kai virš šios šventės dalyvių galvų praskris NATO naikintuvai.
Kaip gerai, kad mes esame NATO nariai ir galime taikiai ir ramiai gyventi, kai į mūsų gyvenimą nesikiša ir nesikėsina teroristinė valstybė Rusija. Net baisu pagalvoti, kas būtų, jeigu būtume palikti vieni likimo valiai. Kai kurie lietuviai naiviai postringauja, kad geriausiai likti neutraliems ir į nieką nesikišti. Koks didelis naivumas ir neišmanymas. Esame maži ir turime rinktis, ar mes esame su grobikiška ir agresyvia Rusija, ar su išsivysčiusiais ir demokratiškais Vakarais. Trečio kelio, kad ir kaip kas nors norėtų, paprasčiausiai nėra. Svarbiausia, kad NATO gerbia dabartinę mūsų valstybę ir jos istoriją. Itin jaudina išskirtinis NATO dėmesys mūsų tikriesiems didvyriams – Lietuvos partizanams.
Prieš šešerius metus NATO savo socialinėje paskyroje paskelbė aštuonių minučių trukmės filmuką apie miško brolius. Jame pasakojama apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanus, kurie po Antrojo pasaulinio karo kovojo su sovietiniais okupantais. Pats stipriausias ir galingiausias iš visų Baltijos šalių buvo Lietuvos partizanų pasipriešinimas. NATO savo filmuke iš esmės nieko naujo nepasakė, bet Kremlius įsiuto ne juokais. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė M. Zacharova iškoneveikė mums šventą partizanų atminimą. Nuo jos neatsiliko ir Kremliaus veikėjas D. Rogozinas. Tai tik eilinį kartą įrodė, kokia galinga buvo po karo savo tėvynės stojusių ginti ir beveik dešimt metų aršiai okupantams besipriešinusių partizanų kova. Reikia pabrėžti, kad mūsų partizanai kovėsi su reguliaria sovietų kariuomene, kuri buvo ginkluota iki dantų ir remiama vietinių išdavikų bei stribų. Ne veltui Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pokario partizanai savo kraštų istorijoje užima pačią garbingiausią vietą! Net didvyriškai žuvusiųjų ir mirusiųjų partizanų Kremlius bijo ir ant jų siunta prabėgus beveik aštuoniasdešimt metų po Antrojo pasaulinio karo. Maskva puikiai suvokia, kad kol kiekviena Baltijos šalis žinos ir gerbs savo tikrųjų didvyrių – miško brolių – atminimą, tol šių valstybių nenugalėsi nei apgailėtina propaganda, nei visais pasaulio ginklais.
Ilgą laiką kai kurioms Vakarų pasaulio šalims buvo nežinoma ir negirdėta šlovinga mūsų partizanų istorija. Tuomet laisvo pasaulio valstybės, sužinojusios šiuos garbingus istorijos puslapius, stebėjosi partizanų organizuotumu, patriotiškumu, drąsa ir atkaklumu. Kremlius labiausiai ir bijo, kad tikrąją ir visą tiesą apie didvyrišką partizanų kovą sužinos visas pasaulis. Rusijai nėra kuo pasigirti pasakojant apie pokarį Baltijos šalyse, nes į jas rusai įžengė kaip niekingi okupantai, kuriuos su ginklais rankoje pasitiko garbingiausi Lietuvos sūnūs.