Prieš penkerius metus balandžio 20 d. į amžinybę pasitraukė jautrios ir taurios širdies Lietuvos sūnus Mykolas Karčiauskas. Vieniems Jis buvo vyras, tėvas, bičiulis, kitiems – poetas, publicistas, vertėjas, dar kitiems – ilgametis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius. Jis mums buvo Poezijos pavasario Punsko ir Seinų krašte pradininkas, Lenkijos lietuvių spaudos ir istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ globėjas ir rėmėjas.
Tiek daug darbų nepadarytų liko, tiek mumyse yra prisiminimų apie Jį. Pasiliks jie kaip tiltas iš šio pasaulio į Anapilį, kad brangintume vieni kitus, kad būtume visiems laikams atgimę.
Kiekvienas kitaip prisimena Mykolą Karčiauską, kitokias gyvenimo nuotrupas galėtų atpasakoti, kitokius padėkos žodžius tarti. Kiekvienas iš mūsų turi savo Vaižgantą, Maironį, savo Krėvę, Šatrijos Raganą, savo Marcinkevičių ir Mykolą Karčiauską. Su mūsų tautos dainių pavardėmis galėtume ne vieną gražų eilėraštį sukurti. Jie išsakytų mūsų tautos norą būti, gyventi, bylotų apie jos praeitį, puoselėjamas viltis.
Liūdna yra ir liūdna liks… Mykolo Karčiausko nėra. Tai padeda mums suvokti, kad Jis buvo su mumis ir šalia mūsų. Nepaprastai jautru ir mistiška.
Mykolo Karčiausko kūrybinis palikimas didžiulis. Išleido daugiau kaip trisdešimt eilėraščių, poemų, prozos ir vertimų knygų bei daug knygų vaikams. Poezijos kūriniai buvo paskelbti rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių kalbomis.
Mykolas Karčiauskas mylėjo ne tik savą tautą ir valstybę, bet ir etninių žemių lietuvius. Punsko krašte Jis jautėsi tarytum savo pakluonėse. Jo žmona Narutė kilusi iš šio krašto. Jos senelis, 1920-aisiais dėl šio krašto kovojęs, ilgai sėdėjo lenkų kalėjime ir iš ten rašė namo ilgesingus laiškus. Apie Seiniją Jam kitados buvo papasakojęs poetas Albinas Žukauskas. Jo šimtametė medinė troba Bubeliuose Mykolui atrodė mistiška, lyg susigūžusi, tarsi saugotųsi ko nors, ko nors bijotų. Ji Jam primindavo paties gimtinę, kurioje augo senelio pasodinti dangų remiantys beržai.
Mykolas rūpinosi poeto Albino Žukausko atminimo įamžinimu Bubeliuose. Beje, Jo sumanyta memorialinė lenta po poros dienų buvo išniekinta. Mykolui tai atrodė nesuprantama. Kalbėjausi su Juo tą vakarą ir jaučiau, kad Jo širdyje kažkas labai gilaus nutrūko. Jis norėjo, kad Bubeliuose būtų daugiau Albinui Žukauskui skirtų atminimo ženklų. Jo troboje ketino įrengti poetui skirtą memorialinį muziejų, aplink sodybą pasodinti žaliuojančių 100 beržų giraitę.
Mykolas Karčiauskas, eidamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktoriaus pareigas, buvo vienas uoliausių Lenkijos lietuvių spaudos rėmėjų, daug metų Vilniaus signatarų namuose organizavo Punske leidžiamo istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ sutiktuves, stengėsi surasti šiam leidiniui lėšų, bendradarbių ir skaitytojų. Dažnai svečiavosi Punsko ir Seinų krašte. Lankydavosi Poezijos pavasaryje, Rudens literatūriniuose skaitymuose ir kituose renginiuose.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
