Šv. Kalėdos yra ne kūno, o dvasios šventė

1

Algimantas Mikelionis, punskas.pl

     Kalėdinio apsipirkimo maratonas, neretai trunkantis visą mėnesį, baigiasi kelių dienų pasisėdėjimu prie gausiai nukrauto stalo. Bet tai dar ne viskas. Tik trumpas atokvėpis tarpušvenčiu, kuris neapsieina be kalėdinio vakarėlio darbovietėje, kurio metu gali prisipažinti meilę kolegei, nes su ja darbe praleidi daugiau laiko nei namie su žmona. Tuomet Naujųjų šventė su niekada nesenstančia klasika: balta mišraine, putojančiu vynu, tortu ir silke. Ir jeigu švenčių pabaigoje krenti veidu į baltą mišrainę ar po stalu, tai nieko neturėtų stebinti, nes šventė iš tikrųjų pavyksta tik tada, kai kitą dieną būna gėda.

Šventinės nuotaikos Utenoje. Ritos Birgelytės nuotr.

  Kaip ten bebūtų, bet Kalėdos vis dėlto yra ne tik ir ne tiek kūno, kiek sielos šventė. Žinoma, gausus ir sotus stalas nieko blogo, bet visgi prieštarauja tam, ką mes kasmet švenčiame. Juk Kūdikėlis Jėzus gimė neturtingoje ir paprastoje šeimoje, jo tėvas nebuvo koncerno generalinis direktorius, o motina nevadovavo kailinių salonui. Gimė jis paprastame tvartelyje, o ne prabangioje ir tviskančioje gimdymo klinikoje, kur jo atėjimą į pasaulį prižiūrėjo garbūs profesoriai ir mokslų daktarai. Žinoma, jį aplankė trys karaliai, bet tai jau daugiau simbolinis dalykas. Pabrėžtinai paprasta ir kukli Dievo sūnaus atėjimo į šį pasaulį istorija rodo, kad neįtikėtini dalykai ir stebuklai vyksta eiliniame paprastų žmonių gyvenime, tik toli gražu ne kiekvienas juos sugeba pastebėti, nes jie yra apvilkti paprastumo ir kasdieniškumo skraiste. Pasaulis po Kristaus gimimo labai daug pasikeitė, ypač materialine prasme, bet pagrindinės dvasinės vertybės išliko nepakitusios ir ištvėrė daugiau kaip du tūkstančius metų. Reiškia, jos amžinos. Tad ar verta aukoti amžinus dalykus ir iškeisti juos į vienadienę ar trumpalaikę materialinę gerovę?

     Advento metu kaip tik turime progą nors kartą per metus sustoti ir pamąstyti, sulėtinti gyvenimo tempą ir pasižiūrėti į nueitą per metus gyvenimo kelią. Pasistengti, kad nebūtume įtraukti į tą pašėlusį ir beprotišką prieššventinį lėkimą. Suprasti, kad artimajam reikia ne kažkokių ypatingų ir brangių dovanų, o paprasčiausio dėmesio. Laikas nukreipti akis nuo televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių, išmaniųjų telefonų ekranų ir pasižiūrėti į artimųjų ir draugų akis.

1 KOMENTARAS

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia